Bona – siekis kurti gerą atmosferą mokykloje

Kas gi yra patyčios?

Annalena Scholz (už prevenciją atsakinga mokytoja): Apie patyčias kalbama tada, kai mokiniai ilgesnį laiką kenčia dėl smurto. Dažniausiai smurtauja kiti mokiniai, nors iš jų gali tyčiotis ir mokytojai. Tai gali būti žodinis ir (arba) fizinis smurtas. Iš esmės žodinis smurtas yra blogiau, nes spyrio po kelių dešimtmečių dažniausiai nebeprisimename, o tikrai bjaurius apžodžiavimus – dažnai taip.

Šv. Aloyzo kolegija – tai mokykla, kuriai vadovaujama pagal krikščioniškus principus. Ar ten iš viso būna patyčių?

Viktoria Streicher (9-os klasės moksleivė ir ginčų mediatorė): Patyčios ne visada yra matomos. Jos juk tęsiasi ištisas savaites, mėnesius arba metus, o tai reiškia – nebuvo pastebėtos. Aišku, būna, kad pamatoma, jog iš kai kurių mokinių dažniau šaipomasi nei iš kitų, bet dažniausiai tai vienkartiniai įvykiai, taigi dar nėra patyčios. Manau, kad patyčių problemos pas mus nėra. Dėl savo klasės esu tuo visiškai tikra. Nors galbūt per kovido krizę vykstančias nuotolines pamokas nelabai galima pastebėti, ar iš ko nors nėra tyčiojamasi virtualioje erdvėje.

Scholz: Viktoria paminėjo labai svarbų dalyką: patyčios dažnai vyksta labai subtiliai, ir mes, mokytojai, nieko nepastebime. Mums svarbu, kad mokiniai žinotų, kas yra patyčios, ir kad ilgesnį laiką iš ko nors šaipytis yra negerai. Paprastai būna du arba trys kaltininkai ir tik viena auka. Kai kurie mokiniai būna tik bendrininkai patyčiose, kiti tiesiog nesikiša ir dar yra „drauge kenčiančiųjų“ grupė, kuri mato patyčias ir patys dėl to kenčia. Dažnai būtent jie ir kreipiasi į mūsų kovos su patyčiomis grupę.

Streicher: Mūsų mokykloje yra labai svarbūs bendri pokalbiai. Kartą per savaitę vyksta klasės pasitarimas, kurio metu visi susėdame ratu ir kalbamės, taip pat ir apie konfliktus. Per savaitę galima įmesti į laiškų dėžutę raštelį ir nuspręsti, kokios temos turi būti aptartos klasės pasitarime. Be to, viename pamokų modulyje nagrinėjome, kas yra patyčios ir kaip galima užkirsti joms kelią.

Scholz: Mokiniai patys negali labai daug padaryti, kad užkirstų kelią patyčioms. Bet mokykloje yra paskirti atsakingi asmenys, į kuriuos jie gali kreiptis. Klasės pasitarimas ir kovos su patyčiomis programa Šv. Aloyzo kolegijoje yra skirti smurto prevencijai. Prieš maždaug dešimt metų išaiškėjus piktnaudžiavimo atvejams, pradėjome žiūrėti, kas vyksta ne taip ir kurios struktūros yra neskaidrios, pavyzdžiui, pamatėme, kad mokykloje nebuvo įprasta pateikti skundą.

Kas vyksta konkrečiai, jei išaiškėja, kad mokinys patiria patyčias?

Scholz: Pas mus yra kovos su patyčiomis grupė, kurią sudaro du kolegos, kurie turi papildomą kvalifikaciją būtent šia tema. Jie dirba pagal labai sėkmingą Anglijos modelį pavadinimu „No Blame Approach“, kurio ypatybė yra ta, kad kaltininkai nėra kaltinami. Mes norime patraukti juos į savo pusę ir sustabdyti jų blogą elgesį. Tai ir yra tai, ko nori aukos. Mano patirtis rodo, kad jos ne taip labai nori keršto – to daugiau siekia klasės draugai, kolegos ir tėvai. Kaltininkų paprašius pagalvoti ir pasiūlyti, ką būtų galima pakeisti aukų naudai, dažniausiai tai pavyksta.

Ar užtenka vieno susitikimo, ar tai ilgesnis procesas?

Scholz: Tai niekada nebūna vienkartinis susitikimas, visada vėliau vyksta tolesni aptarimai, ar priemonės prieš patyčias veikia. Tai labai svarbu, nes kaltininkams tai taip pat sudėtinga situacija: tyčiodamiesi jie nori pademonstruoti galią ir jėgą ir taip kažką kompensuoti. Jei priemonės prieš patyčias pirmą kartą nesuveikia, tada daromas antras susitikimas ir taip toliau. Jei visos pastangos vis dar lieka bergždžios, tenka kreiptis į mokyklos vadovybę ir tada imamasi kitokių sankcijų. Buvo keletas pavienių atvejų, kai kaltininkai po ilgo proceso paliko mokyklą.

Ar ginčų mediacija gali prisidėti prie patyčių prevencijos?

Streicher: Mes, ginčų mediatoriai, savo bendramokslių konfliktų nesprendžiame, mes tik padedame jiems tai padaryti patiems. Mokymuose mes gavome gaires, kuriomis mes vadovaujamės. Mokiniai, norėdami susitaikyti, pas mus turi ateiti savo noru. Taigi negali būti taip, kad juos tik atsiunčia mokytojai.

Scholz: Ginčų mediacija mokinių rankose yra puikus dalykas. Didelis pranašumas yra tas, kad mokiniai pirmiausia gali kreiptis į kitus mokinius, o ne klasės auklėtojas pirmasis sužino, kas su kuo šiuo metu pykstasi. Ginčų mediatoriumi galima tapti nuo 9 klasės, jie yra atsakingi už nuo 5 iki 7 klasių, taigi šiek tiek jaunesnius, mokinius. Mums svarbu ugdyti konfliktų kultūrą tarp mokinių. Ginčų mediacija yra mūsų patyčių prevencijos sudėtinė dalis, bet yra ir psichosocialinės konsultacijos: kartą per savaitę į mokyklą ateina psichologė, kuri nėra mūsų darbuotoja ir, žinoma, turime savo gimnazijos sielovadininką. Taigi mokiniai gali pasirinkti, kuo jie norėtų pasitikėti.

Ar šios gražaus tarpusavio bendravimo pastangos duoda vaisių Šv. Aloyzo kolegijoje?

Streicher: Man atrodo, kad mūsų mokyklos atmosfera labai gera. Dideli nesutarimai ar muštynės yra absoliuti išimtis.

Scholz: Galiu tik pritarti. Pasitaiko pavienių patyčių atvejų, bet turime struktūras, kaip su jomis kovoti. Žinoma, mokykloje būna konfliktų, kitaip mums nereikėtų ginčų mediatorių. Bet svarbiausia, kad mokiniai išmoksta, kaip elgtis tokiose situacijose. Konfliktai nėra blogis savaime, tiesiog reikia išmokti išmintingai ginčytis – ir tada iš jų gal net galima gauti naudos. Mums nereikia tobulo pasaulio mokyklos, tai būtų negyvenimiška. Bet mes norime būti mokykla, kurioje tinkamai elgiamasi sunkiose situacijose.

Dalintis