Pradedame naujus liturginius metus ir atnaujiname savo nusiteikimą budėti ir melstis. Bažnyčia mus ragina tai daryti. Šios dienos Evangelijoje sakoma, kad turime būti visada pasirengę, „įsimylėję“ savo Viešpatį: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo gardžių valgių, svaigalų ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai“ (Lk 21, 34).
Kokie mes iš tiesų turėtume būti? Apsidairykime bažnyčioje, kurioje dabar esame. Ką pastebime? Pirmiausia, kad joje yra šviesu. Pro langus patenkanti šviesa ne tik suteikia jaukumo, bet ir leidžia pamatyti vieni kitus ir bažnyčios grožį, apreiškia mums Dievo didingumą ir prie jo priartina. Šviesa padeda geriau orientuotis aplinkoje, pamatyti tikrovę tokią, kokia ji yra. Beje, taip atsitinka ir tada, kai į savo širdį įsileidžiame tikėjimo šviesą, nes, tikėdami į Kristų, suvokiame, ką iš tiesų reiškia būti žmogumi, kas esame ir kur link einame.
Kitas svarbus bažnyčios elementas – tai jos kertinis akmuo. Kazimiero bažnyčios kertinį akmenį galite matyti iš lauko žvelgdami į pamatus. Sakoma, kad tai statinio dalis, išlaikanti viso pastato svorį. Nors ji gali atrodyti nereikšminga, bet, kaip sakoma, be kertinio akmens pastatas sugriūtų. Jeigu šį palyginimą pritaikome mūsų gyvenimui, tai neabejotinai turėtume pripažinti, kad Kristus yra tas kertinis akmuo, ant kurio laikosi visi mūsų gyvenimo dalykai. Kaip Evangelijoje sakoma, „prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos“ (Mt 7, 27). Be tikėjimo į Kristų mūsų gyvenimas neturi tvirtų pamatų. Panašiai kaip be gyvybingos tikinčiųjų bendruomenės, ši bažnyčia virstų tik koncertų sale, gražiu muziejumi, didingu barokinės architektūros pavyzdžiu, o gal kada nors būtų pertvarkyta į prabangų restoraną ar prekybos centrą.
Kaip bažnyčios pastatui reikalingi kertinis akmens ir langai šviesai į vidų prasiskverbti, taip mums ir žmonijai reikalingas Kristus ir gyvas tikėjimas. Be jo mes kaip pastatas be langų ir kertinio akmens. Gerai žinomas „Narnijos kronikų“ ir kitų knygų autorius Luisas rašė: „Tikiu saulės patekėjimu ne todėl, kad jį matau, bet todėl, kad jo dėka matau visa kita“. Taip ir mes tikime į Kristų ne todėl, kad jį matome, bet kad dėl tikėjimo Juo visa kita nušvinta kitomis spalvomis. Mūsų pasaulis tampa šviesesnis ir didingesnis, nes jame veikia Dievas, o mes esame jo bendradarbiai. Dėl tikėjimo nebesijaučiame tik dulkelėmis beribėse kosmoso platybėse, bet suvokiame, kad, kaip tie akmenys, esame sujungti į vieną didingą statinį – Bažnyčią, kurios kertinis akmuo yra Kristus. Mūsų vidiniame pasaulyje šviesiau dar ir dėl to, kad žinome kurlink keliaujame ir į ką turime kreipti savo nepasotinamus troškimus.
Šviesa yra advento simbolis. Mišių pradžioje uždegėme pirmąją adventinio vainiko žvakę. Noriu priminti gerai žinomą pasakojimą apie išmintingą seną mokytoją, kuris savo studentus mokė gyvenimo išminties. Kartą jis paklausė: „Kada galite pasakyti, jog tamsa baigėsi ir prasidėjo diena?“ Po valandėlės vienas studentas atsakė: „Tuomet, kai iš tolo sugebi atskirti avį nuo ožkos“. Kitas studentas atsakė: „Kai iš tolo gali atskirti figmedį nuo ąžuolo“. „Ne“ – atsakė mokytojas. „Kad tamsa baigėsi ir prasidėjo diena, gali pasakyti tik tuomet, kai, pažvelgęs į svetimo žmogaus veidą, atpažįsti jame savo brolį ar seserį“.
Taigi, jeigu tikime į Kristų, gyvename kitokiame pasaulyje, t. y. pasaulyje, kuriame veikia Dievas, kuriame nebesame „ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje“, kaip rašė apaštalas Paulius. Tai pasaulis, kuriame esame broliai ir seserys, todėl kartu ir kreipiamės į Dievą, tardami: „Tėve mūsų“.
Per šį advento laiką patikrinkime, ar pamatas, ant kurio statome savo gyvenimą, tikrai yra autentiškas ir tvirtas, ar mūsų namų viduje yra pakankamai šviesu, ar esame pasirengę į savo būstą priimti tikrąjį jo šeimininką, kurio gimimo dienos laukiame.
2021 m. lapkričio 28 d. t. Vytauto Sadausko, SJ, homilija Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje.
