Pal. Jurgio Matulaičio misija Lemonte (Čikaga, JAV), įsteigta 1989-aisiais, yra svarbi Lietuvos jėzuitų misijos vieta. Čia darbavosi kelios jėzuitų kartos: t. Juozas Vaišnys, t. Jonas Kidykas, t. Leonas Zaremba, t. Algirdas Paliokas, t. Antanas Saulaitis, t. Algis Baniulis, šiuo metu Misijoje patarnauja t. Vaidas Lukoševičius. Jiems yra talkinę ir kiti jėzuitai bei kunigai nejėzuitai, taip pat siekę puoselėti išeivijos ryšį su Lietuva ir Bažnyčia.
Grasilda Reinytė-Petkienė, Daina Čyvienė ir Birutė Norvaišaitė-O’Brien – pasaulietės, entuziastingai prisidedančios prie Pal. J. Matulaičio misijos veiklos. Daina ir Grasilda dalyvauja Misijos veikloje nuo jos įsteigimo pradžios. Grasilda kartu su ses. Laimute Kabišaityte jau per 20 metų rūpinasi sielovada. Daina įkūrė Misijos raštinę ir joje dirbo daugiau nei 10 metų. Dabar raštinės „veidas“ – Birutė. Metų pradžioje jos jėzuitų žurnalui „Jėzuitai“ papasakojo apie išeivijos lietuvių santykį su Bažnyčia, Misijos bendruomene ir asmenines gyvenimo pamokas.
Asmeninė kelionė
Birutė. Į Jungtines Amerikos Valstijas atvykau 1997-aisiais per studentų mainų programą padirbėti metams, nes buvau VDU Katalikų teologijos fakulteto studentė, trūko pinigų. Po metų grįžau į Lietuvą, studijavau pusantrų metų, ir vėl teko išvykti užsidirbti. Po kelerių metų norėjau grįžti į Lietuvą baigti studijų, bet manęs nesutiko priimti į trečią kursą, liepė pradėti nuo pradžių. Taip likau JAV, baigiau politikos studijas Šv. Vincento Pauliečio universitete, kurį laiką dirbau prokuratūroje, ketinau studijuoti teisę, bet susipažinau su būsimu savo vyru, amerikiečiu, gimė sūnus Aleksas.
„Trečiabangių“ lietuvių nepažinojau, o „antrabangiai“, atvykę po karo, man atrodė šalti ir nepasiekiami. Dievas atvedė į Pal. Jurgio Matulaičio misiją, kur draugiškai šypsojosi Daina Čyvienė. Ji padėjo susitvarkyti dokumentus santuokai. Dainos draugystė nutiesė man tiltą į šią Misiją.
Misija yra įsikūrusi Pasaulio lietuvių centre. Kai pirmą kartą čia atvykau, pagalvojau: „Pasaulio lietuvių centras – kaip jūs apie save gerai galvojate!“ Bet tai tiesa. Po vienu senos didžiulės seminarijos stogu yra įsikūrusios apie 40 lietuvių organizacijų. Visos jos turi vienokį ar kitokį sąlytį su Misija, pvz., kai per savo šventes nori švęsti Mišias, kai kviečiasi palaiminimui kunigą. Ir, be abejo, veikia lituanistinė mokykla, į kurią kiekvieną savaitgalį susirenka apie 800 vaikų. Taip pat čia renkasi skautai, ateitininkai, yra meno muziejus.
Amerikiečiai turi tradiciją priklausyti konkrečiai parapijai, kurios gyvenime visapusiškai dalyvauja, joje savanoriauja. Mes, lietuviai, tokios tradicijos neturime. Mums reikia mokytis savanoriauti, reikia mokytis priklausyti kokiai nors bendruomenei.
Daina. Misijoje dirbau 11 metų. Kai pradėjau, raštinės net nebuvo. Zakristijoje stovėjo stalas, apie 2006-uosius atvyko t. Antanas Saulaitis, pakeitęs t. Algirdą Palioką, ir paprašė manęs jam padėti. Tuo metu mano jauniausia dukra (iš penkių vaikų) jau mokėsi antroje klasėje, todėl kol vaikai būdavo pamokose, galėdavau dirbti. Aš buvau raštinės „veidas“. Ateidavo daugybė žmonių su įvairiais reikalais: dėl krikšto, kam nors susirgus ar mirus, dėl dokumentų. Jiems reikėjo rasti atvertas duris ir matyti Bažnyčios veidą, kad galėtų keliauti kartu…
Grasilda. Mano ryšys su Misija ilgiausias, nes esu vyriausia iš mūsų trejetuko. Dabar mano pagrindinis darbas – parengti vaikus ir suaugusiuosius sakramentams. Neseniai įvyko 18-oji biblinė stovykla, jau ruošiamės kitai. Drauge su Birute lituanistinėje mokykloje vyresnėse klasėse dėstome tikybą. Nors katechezė pirmiausia turėtų vykti šeimoje, vaikai neturi užnugario iš tėvų, nes jie nelanko bažnyčios ir dažnai atveda vaikus parengti sakramentams tik dėl „pliuso“. Bet bandome ir juos sudominti.
