Jonas Boruta, dar prieš tapdamas kunigu, rašė laiškus, kuriais norėjo palaikyti sovietinėje armijoje tarnaujančius vaikinus. Publikuojame vieną iš jų, rašytą 1981 m. Kalėdų proga (laiško adresato neminėsime). Anuomet kariuomenėje tikrindavo esančiųjų laiškus, todėl rašant buvo stengiamasi rašyti netiesiogiai, neminėti konkrečių pavadinimų, pavardžių, net Jėzaus ar Kristaus vardo. Pvz., laiške minimas „susikaupimo vakaras Mikalojuj‟ greičiausiai buvo advento rekolekcijos Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Tikėtina, kad jas vedė t. Jonas Lauriūnas, SJ. Anuometinis parapijos klebonas kun. Juozas Tunaitis tėvą Lauriūną kviesdavo vesti rekolekcijų beveik per kiekvieną adventą ir gavėnią. Laiškui jau daugiau nei 40 metų, bet jo mintys aktualios ir šiandien.
Mielas ...,
sveikas! Kalėdų linkėjimai – ramybės, džiaugsmo, nors ir nelabai linksma šiandien pasaulyje.
Štai pirmos Tavo šventės toli nuo namų, artimųjų... Neįsivaizduoju Tavo sąlygų šiandien pilnai... Gal kiek pagal savo pirmąsias Kalėdas kariuomenėje prieš 18 metų... Man tai buvo pirmas tarnybos mėnuo. Dar neprisitaikę, neapsipratę buvom, o dar šalčiai. Prisimenu, kad peršalęs buvau beveik viską, ką tik galima apšalti. Tačiau Kalėdų rytas vis tiek buvo nuostabus. Visa ne per daug patraukli aplinka tą rytą pasipuošė baltu šerkšnu. O saulei tekant buvo nuostabus vaizdas. Ir nors nelabai saldžios dienos buvo, bet ta Kalėdų dovana, tokia brangi buvo, kad ir šiandien, kai prisimenu, sakau, kad tos Kalėdos vienos iš gražiausių mano gyvenime.
Kalėdos tokia jau diena – kūdikiško džiaugsmo diena, ir mažas šviesos spindulėlis jose virsta laimės šaltiniu... Ir pačiose blogiausiose sąlygose ir net jei sieloj didžiausia painiava – vieno atodūsio, vieno minties skrydžio gana, kad būtų ramu, gera, saugu. Nes tai diena, kai Tėvas parodė tokį nuostabų rūpestį kiekvienu iš mūsų... Atidavė Sūnų vienintelį, kad mes per Jį taptume Tėvo vaikais, Jo prigimties dalininkais... Tiesa: visa, kas yra, taigi ir mes, Jame esame, gyvename ir judame; labiau kaip žuvis vandenyje Jame esame... Bet vis tik, kaip sunku mums tai suprasti, jausti... Kai Jis toks skirtingas nuo mūsų, toks Didis, toks Begalinis... Ir matematikoj žmogus stengiasi kaip nors apeiti tuos taškus, kur funkcija begalybė. Mūsų protelis ne begalinis, todėl svetima mums kiekviena begalybė, kurios protu neapimam, neišsemiam.
Ir štai pati tikroji Begalybė trokšdama būti mums artima, suprasdama mūsų silpnumą taip nusižemina – užsidaro ribotume – užsidaro mažoj trapioj Kūdikio Širdyje! Ak tas Kūdikis, koks Jis nuostabus, visi kiti kūdikiai savo gyvybę pareiškia šaukdami, reikalaudami globos, šilumos sau, o Šis nuo pirmos savo akimirkos dega troškimu padėti kitiems – kiekvienam iš mūsų, kiekvieną iš mūsų sušildyti, priglausti prie savo Širdies. Ir šiandien ši Kūdikio Širdis susijungusi su ta Didžiąją Begalybe yra visur, visur plaka meile ir visuomet šalia mūsų, mumyse budi, beldžiasi į sielos duris. Mūsų visas gyvenimas paskendęs Joje, Jos su meile ir rūpesčiu stebimas. Tai ne be vien tas Absoliutas, ta Begalinė Didybė, kurios protu neapimam, bet tikrai žmogiška, suprantama Draugo, Brolio Širdis... Mes nesame svetimų mums jėgų rankose, bet mylinčiose rankose... Mes niekuomet ir niekur nesame užmiršti... Nereikia panikos, nereikia pasyviai sielvartauti...
„Tai didžiausio žmogaus išaukštinimo naktis, kurioje prasideda kiekvieno žmogaus tikroji didybė. Gimsta amžinasis Sūnus ir tuo gimimu mes visus padaro amžinojo Tėvo vaikais ir mes kartu su juo šaukiame „Abba, t. y. Tėve!‟ To pasekoje iš esmės pasikeičia žemės veidas. Ir šis pasikeitimas – Kalėdų džiaugsmo šaltinis. O tas džiaugsmas visų džiaugsmas: išminčių ir paprastų žmonelių, ekscelencijų ir ministrų, šeimose gyvenančių ir vienišųjų – tai Dievo vaikų džiaugsmas (Jonas Paulius II).
