„Nesena ataskaita apie seksualinį išnaudojimą Bažnyčioje Prancūzijoje išprovokavo tą patį klausimą, kilusį po panašių ataskaitų Australijoje, Airijoje, Jungtinėse Valstijose ir kitur: ar kunigas, per išpažintį sužinojęs apie nepilnamečio seksualinį išnaudojimą, turėtų apie tai pranešti teisėsaugai?“ – klausia t. Hansas Zollneris, SJ, savo straipsnyje, paskelbtame britų katalikų interneto svetainėje „The Tablet“.
Hansas Zollneris yra psichologijos profesorius Grigaliaus universitete Romoje, jau dešimtmetį dirbantis Katalikų Bažnyčios kovos su nepilnamečių išnaudojimu srityje. Jis buvo ar yra atitinkamų Šventojo Sosto institucijų narys, vyskupų konferencijų ir vienuolijų konsultantas, vienas svarbiausių pranešėjų susitikimuose, konferencijose apie seksualinio nepilnamečių išnaudojimo prevenciją. Šiuo metu jis vadovauja tarpdisciplininiam Grigaliaus universiteto Antropologijos institutui. Toliau pateikiame pagrindines straipsnio mintis.
Nors Katalikų Bažnyčia nesitiki, kad jos įstatymai bus viršesni už valstybės teisę, mėginimai panaikinti išpažinties paslaptį kelia esminius klausimus dėl religijos ir sąžinės laisvės. Nėra pagrįstų įrodymų, kad, panaikinus išpažinties paslaptį, būtų užkirstas kelias išnaudojimui. Pasirodžius ataskaitai dėl išnaudojimų atvejų Prancūzijoje, šalies Vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Ericas de Moulins-Beaufort‘as sakė, kad privalu suderinti išpažinties prigimtį su būtinybe apsaugoti vaikus. Tai nėra lengva, kai diskusija kelia daug emocijų, o Katalikų Bažnyčioje dažnai klaidingai suprantama išpažinties prigimtis. Kanonų teisės 983 kanone pateikiama aiški „išpažinties paslapties“ apibrėžtis: „Sakramentinis antspaudas yra neliečiamas; todėl nuodėmklausiui visiškai neleistina išduoti penitento žodžiais ar bet kokiu kitu būdu ir dėl bet kokios priežasties.“ Kunigas negali išduoti išpažinties paslapties, siekdamas išgelbėti savo gyvybę, savo gerą vardą, kito gyvybę ar siekdamas pagelbėti teisėsaugai. Išpažinties paslaptį atskleidęs kunigas yra automatiškai ekskomunikuojamas.
Absoliutus išpažinties slaptumas paaiškina, kodėl žmonės per išpažintį pasako dalykus, kurių nepasakytų niekur kitur. Kai kurie reikalavime nepažeisti išpažinties paslapties įžvelgia patvirtinimą, kad Bažnyčiai jos vaikų saugumas ir gerovė nėra svarbiausias dalykas. Kai kada manoma, kad nusikaltusieji seksualiniu išnaudojimu sugeba tai atskleisti per išpažintį, gauti nuodėmių išrišimą ir toliau nebaudžiami tęsti išnaudojimą. Reikia pripažinti, kad kai kurios išnaudojimo aukos buvo viliojamos ir (arba) išnaudojamos per Sutaikinimo sakramentą – tai labai rimtas kanoninis nusikaltimas. Taip pat galime prisiminti, kad nepaklusę brutalių režimų reikalavimams išduoti išpažinties paslaptį, kunigai būdavo kankinami. Diskusija apie išpažinties slaptumą kelia daug emocijų abiejose pusėse, nes tai labai jautrus dalykas, susijęs su gėda, privatumu ir asmenine atsakomybe.
Galbūt vertėtų paaiškinti kai kuriuos aspektus. Pirmiausia, prabilti apie išnaudojimą gali nusikaltusieji, išnaudojimo aukos arba tie, kurie apie išnaudojimą sužinojo iš kitų – visais atvejais nusikaltimas galimai įvykdytas prieš daugelį metų ar dešimtmečių arba yra vykdomas iki šiol. Kai kurie įsisenėję įsitikinimai apie išpažintį paprasčiausiai yra neteisingi. Išskyrus kalėjimų kapelionus, labai mažai tikėtina, kad nuodėmklausiui teks išklausyti seksualinio nepilnamečių išnaudotojo išpažintį. Man kartą vienas kunigas prisipažino, kad išnaudotojas apie tai kartą prisipažino per išpažintį – bet tai tik vienintelis atvejis, apie kurį aš žinau.
Be to, daug kas nesupranta, kad kunigas dažniausiai nepažįsta žmogaus klausykloje ir negali jo versti prisistatyti. Būtent dėl užtikrinamo anonimiškumo žmonės eina išpažinties. Jeigu to nebūtų, išpažintį atliktų labai nedaug žmonių, juo labiau to nedarytų nusikaltęs asmuo, nenorėdamas rizikuoti būti suimtas. O jei atsitiktinai ar sąmoningai eitų išpažinties pas pažįstamą kunigą, greičiausiai nutylėtų apie išnaudojimą arba jį pridengtų abstrakcijomis.
Norintieji, kad vaiko išnaudojimo ar kito rimto nusikaltimo atveju išpažinties paslaptis būtų panaikinta, argumentuoja, jog kunigas privalėtų apie tai pranešti, panašiai kaip privalo gydytojai, psichoterapeutai ar kiti specialistai. Tokią prievolę reglamentuojantys nacionaliniai įstatymai šiandien yra labai skirtingi, dažnai paliekama galimybė savo nuožiūra nuspręsti, kokiomis aplinkybėmis ir kam reikia pranešti sužinojus apie išnaudojimo atvejį. Viena išnaudojimo auka yra sakiusi, kad daugeliui aukų nepaprastai sunku pirmą kartą prabilti apie tai, kas neišsakoma žodžiais. Ji sakė, kad, panaikinus išpažinties konfidencialumą, dingtų viena iš nedaugelio saugių vietų, kuriose galima pradėti kalbėti apie tokią patirtį.
Nuodėmių išrišimas, arba atleidimas, yra siejamas su keliomis sąlygomis, kad išpažintis galiotų, – nuoširdžiu gailesčiu, aiškia išpažintimi, ryžtu keistis. Priešingu atveju nuodėmių atleidimas negali būti suteiktas. Kitaip tariant, jeigu kas nors per išpažintį prisipažintų apie seksualinį išnaudojimą, nuodėmklausys negalėtų suteikti atleidimo, nebent matytų nuoširdžios atgailos ženklų ir ryžtą atitaisyti skriaudą. Bet kokiu atveju, Bažnyčia skelbia, kad kunigui per išpažintį sužinojus apie išnaudojimo atvejį ar kitą rimtą nusikaltimą, paslaptis negali būti atskleista, net jeigu išpažinties sąlygos neįvykdomos ir kunigas negali suteikti atleidimo. Kaip tik dėl to seminarijų rektoriai negali būti seminaristų nuodėmklausiai: antraip jie negalėtų laisvai vertinti kandidato tinkamumo kunigystei.
Net jei pagal Kanonų teisę nuodėmių atleidimas negali būti siejamas su reikalavimu pranešti apie tai policijai, nuodėmklausys turėtų padaryti viską, ką gali, kad įtikintų nusižengusį atgailautoją prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Kunigas galėtų pakviesti susitikti ne klausykloje, pabandyti dar kartą pasikalbėti apie nusikaltimą ir paraginti pačiam kreiptis į teisėsaugą. O išpažinties atėjusią auką nuodėmklausys taip pat gali pakviesti apie tai pasikalbėti ne klausykloje, padrąsinti kreiptis į psichoterapeutą ar advokatą.
Bažnyčiai dera geriau paaiškinti, kad ji nesaugo išnaudotojų ar kitų nusikaltusių asmenų nuo teisingumo, priešingai, išpažinties paslaptis gali padėti apsaugoti aukas ir pažeidžiamus suaugusiuosius. Kitu atveju išpažinties slaptumas gali tapti įstatymų leidėjų taikiniu. Jeigu Bažnyčia dėtų didesnes pastangas, kad nuodėmklausiai gebėtų jautriau klausytis, ir tinkamai aiškintų Bažnyčios moralinį mokymą, būtų aiškiau, jog Sutaikinimo sakramentas gali tapti priemone kovojant su išnaudojimu. Tai padėtų geriau suprasti šį sakramentą ir labiau pasitikėti nuodėmklausiais.
Šventasis Sostas galėtų parengti naują instrukciją nuodėmklausiams. Joje turėtų būti pakartotinai pabrėžiama pareiga gerbti įstatymus ir būtinybė pranešti apie seksualinio išnaudojimo atvejus, sužinojus apie juos ne klausykloje, bei dar kartą įtvirtinta išpažinties paslaptis. Instrukcija turėtų pabrėžti asmeninę nuodėmklausio atsakomybę, kad nusikaltęs asmuo liautųsi daręs nusikaltimus, būtų paragintas kreiptis į teisėsaugą ir ieškotų psichoterapeuto pagalbos. Joje turėtų būti dar kartą patvirtinta, kad negalima suteikti atleidimo už išnaudojimo nuodėmę, nebent nuoširdžiai gailimasi ir rodomas konkretus ryžtas atitaisyti skriaudą.
Instrukcijoje taip pat turėtų būti išdėstoma, kad, aukai prakalbus apie išnaudojimo atvejį, nuodėmklausys turėtų klausytis jautriai ir pagarbiai. Šiuo atveju kunigas galėtų pasiūlyti susitikti ne klausykloje ir padrąsinti kreiptis į psichoterapeutą ar advokatą. Tokiam asmeniui turėtų būti suteikiamas atitinkamas palydėjimas, atsižvelgiant į tai, kad daugeliui aukų, pirmą kartą prakalbus apie išnaudojimą, yra nelengva vėl apie tai kalbėti, juo labiau, jei tai reiškia, kad prasidės teisiniai procesai.
Instrukcijoje galėtų būti pateikta informacija: 1. į ką nuodėmklausiai galėtų kreiptis, jei prireiktų aiškesnės ar tikslesnės informacijos, siekiant ją perduoti aukoms ar kitiems asmenims, kuriems reikalinga specialistų pagalba; 2. kokios tvarkos turėtų laikytis nuodėmklausys, jeigu asmuo – nusižengęs arba nukentėjęs – sutinka susitikti ne klausykloje; 3. kokio ugdymo, kokios pagalbos ir palydėjimo reiktų nuodėmklausiui, kad jis gebėtų atsižvelgti į moralinius ir teisinius principus, kuriuos kartais sudėtinga suderinti.
Išpažinties paslaptis leidžia sukurti sakralią erdvę, kurioje atgailautojas yra visiškai laisvas atskleisti Dievui dalykus, slegiančius jo sąžinę, ir atgailaudamas gali gauti atleidimą, sutaikinimą ir išgijimą. Nevertėtų atmesti šio malonės priėmimo būdo dėl to, kad praeityje išpažinties paslaptimi buvo pasinaudota dangstant išnaudojimą ir kitus nusikaltimus.
Pagrindinis šaltinis (papildytas ir redaguotas vertimas): „Vatican News“