Dvasinė tėvystė

Lietuvoje įprasta į jėzuitus kunigus kreiptis tėve, tačiau kitur šis kreipinys vartojamas vis rečiau. „Su bažnytiniais tėvais dabar siejama labai daug netėviškumo“, – „Stimmen der Zeit“ vedamajame straipsnyje teigia t. Stefanas Kiechle, SJ. Jėzus įspėjo savo mokinius: neleiskite žmonėms savęs vadinti tėve, ir pats save įvardijo kaip Sūnų (vienintelio Tėvo).

Tradiciškai į kunigus vienuolius vokiečiakalbėse šalyse kreipiamasi tėve; kitomis Europos kalbomis į visus kunigus kreipiamasi padre, père, father. Tačiau jau kurį laiką stebiu vieną permainą – net nuolatiniai bendradarbiai, dirbantys bažnytinėse struktūrose, į mane vis dažniau kreipiasi pone. Pasaulietinėje žiniasklaidoje dirbantys žurnalistai dažniau teiraujasi, ar dera tokius „retus paukščius“ vadinti tėvu. Kas keičiasi Bažnyčioje? Akivaizdu, kad šimtametė Bažnyčios tradicija vis labiau grimzta į užmarštį. Tačiau kur kas gilesnė problema yra „patriarchaline“ įvardijama bažnytinė valdžios struktūra: daugelis ją suvokia kaip itin ambivalentišką, ji jiems nepriimtina, vadinasi, nepriimtini ir joje vartojami kreipiniai. Puikiai tai suprantu, o kreipinys man nesvarbu – beje, pirminė žodžio ponas reikšmė – privilegijuotas kilmingasis, todėl jis ne mažiau patriarchališkas.

Senasis, teigiamas, vaizdinys atspindi tėvą kaip gerą, rūpestingą ir pavyzdingą; tėvas gina saviškius, juos veda, augina, palaiko, bet ir reikalauja, jo ketinimai visada aiškūs, siekiai geri. Tą patį daro ir dvasinis tėvas: maitina, sergi ir puoselėja savo dvasinių vaikų dvasinį gyvenimą. Jo vaidmuo suprantamas kaip, tiesa, neryškus, bet vis dėlto veiksmingas simbolis to Dievo, kuris visiems žmonėms yra gerasis tėvas ir iš tyros meilės jais rūpinasi.

Dvasinio tėvo vaizdinys kilęs iš Jėzaus – jis kreipėsi į Dievą abba (tėve). Ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu tėvais vadinti pirmiausia vyskupai, taip pat eremitų senoliai – išmintingi vienuoliai, suteikiantys paramą jauniems vienuoliams, kovojantiems dvasines kovas. Netrukus Vakaruose tėvu (papa) pradėtas vadinti Romos popiežius bei kiekvienas vienuolyno abba – abatas; žodis abatė liudija, kad iš abba kilo šiandien neįprasta moteriškoji forma – tėvė. Tik vėliau į visus kunigus imta kreiptis tėve. Jie privalėjo būti gerieji dvasiniai tėvai, arba, šiuolaikine prasme, sielovadininkai. Taip Bažnyčia be didelio vargo perėmė šeimos modelį, taikomą kuriant krikščioniškąsias bendruomenes.

Vis dėlto kai kurie tėvai su savo vaikais elgiasi neleistinai. Jie vadinami „gegutėmis“, nors jokia gegutė ar kitas gyvūnas su savo vaikais taip nesielgia. Ar piktnaudžiautų galia, ar naudotų dvasinę arba seksualinę prievartą – bet kokiai prievartai savo vaikų atžvilgių būdingas tam tikras incesto atspalvis. Tai šeimoje vykdomas nusikaltimas prieš pačius silpniausius, vadinasi, prieš tuos, kuriuos Dievas ypač myli. Prievarta naikina tėvo paveikslą, kuris iš esmės yra pozityvus. Kai dvasiniai tėvai naudoja prievartą prieš savo dvasinius vaikus, ji užtemdo ir Dievo paveikslą – tokie tėvai neliudys nei Dievo, nei jo meilės, nors tai jų uždavinys; jie veikia prieš Dievą, jį išduoda ir teršia jo paveikslą. 

Vargu, ar patyrusieji dvasinio tėvo prievartą dar kada nors pasakys tėve. Kartu su kitais kalbant „Tėve mūsų“ maldą, dažną apima pyktis, ir jis nutyli pirmąjį žodį. Tai gal dvasiniai tėvai nebereikalingi? Gal jų nebeturi būti? O gal atsisakyti bent kreipinio tėve? Šiaip ar taip, nenuostabu, kad šiuo metu iš vyskupų ir kunigų reikalaujama kolektyvinės atsakomybės, o Bažnyčioje ir visuomenėje jie ypač įdėmiai stebimi ir daug kritikuojami, net susiduria su priešiškumu bei neapykanta. Jie atstovauja suterštam tėvo paveikslui.

Taip, Bažnyčia galėtų bent trumpam iš tikro atsigręžti į Jėzaus žodžius – mokiniai tegu nesivadina tėvu nei rabi, nei mokytoju (žr. Mt 23, 8–10). Su Jėzumi, kuris niekada neleido savęs vadinti tėvu, o visada įvardijo save kaip Sūnų, Bažnyčia atgręžiama į vienintelį Tėvą, esantį danguje. Su bažnytiniais „tėvais“ dabar siejama labai daug netėviškumo. Bažnyčia privalo išgyventi nusižeminimo ir atsiribojimo nuo visokio patriarchalizmo laiką. Jei jos tarnai atsisakytų šių kreipinių, tai simbolizuotų, kad įmanomas atsivertimas, išgijimas ir atsinaujinimas.

Galbūt vėliau Bažnyčia vėl atras dvasinę tėvystę, taip pat ir dvasinę motinystę! Ir viena, ir kita gali būti vertingas dvasinės pedagogikos įvaizdis bei modelis: juk tėvai ugdo savo vaikus plačiąja prasme, maitina ir sergi, moko ir veda. Tėvai pasitiki vaikais – taip jiems įkvepia pasitikėjimo savimi, išminties ir jėgos. Jie moko vaikus būti atsakingus, o kai šie suauga, paleidžia juos gyventi savo gyvenimą. Bažnyčia privalo apmąstyti savo pedagogiką, joje būtina prevencija ir kontrolė, kad nebūtų piktnaudžiaujama galingu tėvų vaidmeniu. Tik taip gali augti tikras dvasinis ugdymas ir palydėjimas. Tada dvasiniai vaikai vėl galės laisva širdimi vadinti savo dvasinius palydėtojus bei visus, einančius dvasinę tarnystę, tėvu, o, ateityje, tikėtina, ir motina.

Naujienlaiškis

Das Magazin „Jesuiten“ erscheint mit Ausgaben für Deutschland, Österreich und die Schweiz. Bitte wählen Sie Ihre Region aus:

×
- ×