Apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ – unikalaus sovietmečiu 1972–1989 metais leisto leidinio – platinimo iššūkius, laikmečio sudėtingumą ir bendradarbių susitelkimą 2007 metais žurnalui „Laiškai bičiuliams“ pasakojo ses. Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė – viena iš „Kronikos“ leidėjų. 2022 m. sausio 13 d. ji ir dar du „Kronikos“ bendradarbiai – ses. Bernadeta Mališkaitė, SJE, ir vysk. Jonas Boruta, SJ – bus apdovanoti Laisvės premija. 2022-ieji paskelbti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ metais.
– Su jėzuitais artimiau susipažinau ir bendradarbiauti pradėjau jau praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje. Paprastai susitikdavome per rekolekcijas, kurioms dažniausiai ir vadovaudavo tuo metu pogrindyje veikę jėzuitai. Kadangi mūsų kongregaciją įkūrė jėzuitas t. Pranciškus Masilionis, nuolat jautėme ir kitų jėzuitų paramą mums. Aišku, labiausiai bendravome su pačiu t. Pranciškumi. Žavėjo jo dvasios stiprybė, tikrumas ir nuoširdumas. Apie save jis beveik nepasakodavo, savo asmens niekuomet nesureikšmino. Kalbėdavo vien apie Dievo meilę ir taip įtaigiai, kad klausydavomės netekusios žado. Pas tėvelį ne kartą teko lankytis, jis ir pats dažnai atvažiuodavo pas mūsų seserį Juliją Kuodytę į Kauną, kur buvo mūsų dvasinio gyvenimo židinys, nes ilgainiui ji tapo kongregacijos vyresniąja. Be to, Kaunas buvo visokių disidentinių judėjimų ir sambūrių centras, pogrindyje veikusių kunigų susitikimų vieta.
Vėliau kurį laiką teko bendrauti su dabartiniu vyskupu Jonu Boruta, SJ. Kadangi buvo baigęs pogrindinę kunigų seminariją, ir valdžia nedavė oficialaus leidimo dirbti (kunigai iš tolo jo lenkėsi, tik drąsuoliai priimdavo patarnauti), jis nuolat keliaudavo po Lietuvą. Reikėjo kam nors pasirūpinti jo butu Vilniuje. Tai darė seserys, tarp jų ir aš. Ten susitikdavau ir kitų jėzuitų ar tų, kurie dar tik slapta rengėsi jais tapti.
– Kur anuomet per rekolekcijas rinkdavotės?
– Labai įvairiose vietose: miestuose ir miesteliuose, kur nors gamtos prieglobstyje. Pavyzdžiui, važiuodavome į vieno eigulio sodybą prie Molėtų. Iš vienos pusės ją supo miškas, iš kitos – lanku juosė ežeras. Kunigams duodavo tokį varganą kambarėlį palėpėje, o mes miegodavome daržinėje ant šieno. Grupės susidarydavo nemenkos – iki 30 seserų, tad kiekvienas toks susirinkimas būdavo labai rizikingas. Kartą per rekolekcijas užklupo jaunimą, ir visus suėmė drauge su kunigu. Pavojų jautėme visi, bet jėzuitai elgdavosi labai drąsiai, tai stiprindavo ir mus. Toji visus vienijusi dvasia ir bendrystė tikrai buvo Dievo dovana. Ir tebėra...
Kai suėmė Eucharistijos bičiulių įsteigėją, mūsų kongregacijos seserį Gemą Stanelytę, nuvažiavau apie tai pranešti t. P. Masilioniui, tuo metu dirbusiam Sidabrave. „Ačiū Dievui! Aš ramus dėl jos“, – tik tiek tepasakė tėvelis. Ir tokią nuostatą mums diegė – nieko nebijoti, viską daryti dėl Dievo. Aišku, mes iki galo neįgyvendinome to, ko jis mus mokė savo pavyzdžiu, nes mylėdamas artimą pats buvo nesulaikomas ir nepralenkiamas...
Na, o labiausiai jėzuitų atsidavimą užsibrėžtai veiklai pažinau pradėjusi bendradarbiauti leidžiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“.
– Kaip jūs įsitraukėte į šią veiklą? Juk ji buvo ypač slapta, tik nedidelis būrelis žmonių joje tiesiogiai dalyvavo.
– Kartą mūsų kongregacijos vyresnioji pasakė man, kad privalau išeiti iš darbo. Tuomet dirbau redaktore M. Mažvydo respublikinėje bibliotekoje. Buvo pasakyta tik tiek, kad reikės važiuoti kažkam padėti. Pirma mintis – gal reikės būti t. Masilionio šeimininke? Labai apsidžiaugiau, manydama, kad ten turėsiu „laisvą galvą“ meditacijoms ir maldai. Tačiau vyresnioji nurodė vykti į Simną. Žinojau, kad Simne dirba jėzuitas t. Sigitas Tamkevičius. Kai pas jį nuvykau, pirmiausia gavau suredaguoti keletą tekstų. Paskui klausia: ar žinau, ko atvažiavusi. Atsakau, kad ne. Sako, dirbsi „Kronikoje“. Kas yra „LKB Kronika“, aš, suprantama, žinojau, nes buvau ją skaičiusi. Pamaniau, kaip nuostabu! Buvau bailoka, pati niekada nebūčiau išdrįsusi tokiam darbui siūlytis, o kadangi pasiuntė vyresnioji, nebeliko jokios baimės ir abejonių, ar sugebėsiu...
Tuomet akivaizdžiai įsitikinau: kiti daugiau kalbėjo, o jėzuitai iš tiesų daug dirbo. Dirbo drąsiai ir nepaprastai pasitikėdami Dievu. Ir nuolat gyveno tikru maldingumu – jų užsidegimas buvo labai gražus ir palaikantis visus kitus.
– O kaip vyko „LKB Kronikos“ leidimas?
– Kadangi jokio „valdiško“ darbo nedirbau, važinėdavau po Lietuvą, rinkau žinias ir rašiau reportažus „LKB Kronikai“ (tuo metu už „veltėdžiavimą“ grėsė treji metai kalėjimo). Informacijų pateikdavo ir kunigai, ir seserys vienuolės, ir pasauliečiai, nors visi labai rizikavo. Pavyzdžiui, žmogų tardo saugumiečiai ir prigrasina: tik žiūrėk, kad žinia apie tai nepakliūtų į „Kroniką“, o jis ima ir parašo. Ir turi laukti, kad vėl kviesis, tardys, vėl ant jo rėks, grasins. Kiekvienas, vežantis informaciją ar patį leidinį, taip pat rizikavo – vis išgirsdavome, kad tą ar aną stotyje sučiupo ir kratė. O labiausiai, žinoma, rizikavo dabartinis arkivyskupas S. Tamkevičius, SJ. Pas jį buvo viskas: spausdinimo mašinėlės, slėptuvėse – surinkta medžiaga leidiniui.
Grįžtant iš bet kurios kelionės kišenės būdavo pilnos medžiagos „Kronikai“. Kai ateidavo laikas (kas du mėnesiai) leisti naują numerį, t. S. Tamkevičius medžiagą atrinkdavo, sugrupuodavo, o man tekdavo perrašyti, redaguoti, nes kai kurie tekstai būdavo labai prastai parašyti. Paskui reikėdavo viską atspausdinti. Tai darydavome du kartus. Jeigu popierius būdavo pakankamai plonas (geriausią atveždavo iš Maskvos), pavykdavo vienu kartu atspausdinti 10, kartais ir 12 egzempliorių. Dalį to „tiražo“ palikdavome t. S. Tamkevičiui, dalį aš išveždavau į Kauną ir Vilnių.
1975 m. t. S. Tamkevičių iš Simno perkėlė į Kybartus. Pradžioje sąlygų dirbti ten nebuvo, tad darbą tęsėme Simne, pas dvi labai narsias moteriškes, gyvenusias ant ežero kranto, nors ten irgi buvo pavojinga. Jos augindavo daržoves ir pardavinėdavo sėklas. Pavasarį jų pirkti ateidavo labai daug žmonių. O jeigu kas nors išgirs barškant spausdinimo mašinėlę? Iš karto kils įtarimas...
Kartą aš atvažiuoju į Simną (į stotį niekada nevažiuodavau, išlipdavau anksčiau ir toliau eidavau pėsčiomis, „mėtydama pėdas“), einu pas mūsų šeimininkes ir matau, kaip viena išbėgusi laukan rodo, kad neičiau į namus. Užsislėpiau paežerėje už krūmų ir laukiu. Po kurio laiko šeimininkė atėjusi pasakė, kad pas jas buvo milicija – mat prie ežero pavogė dviratį ir klausinėjo, gal kas ką matė. Jeigu jie būtų atėję vakare ir mane radę spausdinant... Visaip galėjo baigtis...
Atspausdintą medžiagą šeimininkė veždavo į Kybartus, o aš grįždavau į Vilnių. Ilgainiui tos kelionės pasidarė labai pavojingos. Ir ne tik dėl gabenamos medžiagos – aš niekur nedirbau, spausdinant Simne bet kada galėjau būti sučiupta. Negalėjau netgi bažnyčioje lankytis, tad ir Švč. Sakramentą veždavausi su savimi. Dėl to buvo nutarta, kad vis dėlto spausdinsime Kybartų klebonijoje.
Atvažiavusi čia pirmiausia pakeisdavau mašinėlės klaviatūrą. Kai įpratau, tai tetrukdavo apie 15 minučių. Baigusi rašyti vėl sudėdavau senąją. Vėliau ses. Virginija, tuo metu gyvenusi klebonijoje, ta mašinėle spausdindavo t. Tamkevičiaus pamokslus, religines knygas. Jeigu saugumiečiai pagal šriftą bandytų atpažinti, kuo buvo spausdinta „LKB Kronika“, – ne ta mašinėlė...
Atvažiavusios į Kybartus dirbome visiškai nesikalbėdamos, kad niekas nežinotų, jog namuose yra daugiau žmonių (aišku, buvo klausomasi). O važiuodavau ten su didžiausiais nuotykiais. Iš Vilniaus kokiu nors transportu atvažiuoju iki Lentvario, įšoku į traukinį, taikydavau į Kaliningrado krypties. Blogiau, jeigu traukinio reikėdavo ilgai laukti – negaliu sėdėti stotyje, tai vis vaikštau kur netoliese. Kai Kybartai jau netoli, nueinu į tambūrą, užsidedu peruką, nusiimu akinius, išsiverčiu apsiaustą, rankinuką įsidedu į kokį nors krepšį. Kartą Kybartuose manęs net įsileisti nenorėjo, nes nepažino...
– Iš kur jūs mokėtės tos konspiracijos?
– Išvažiuodama apsirengdavau taip, kad tais drabužiais vilkėdama galėčiau eiti tiesiai į kalėjimą, kad jie sudarytų kuo mažiau nepatogumų. Dėl to t. Tamkevičiaus buvome įspėtos visada turėti pinigų ir pasą. Šiek tiek „gudrybių“ sužinojome ir iš leidinuko „Kaip elgtis per tardymą“. Kartą mane tardant pastebėjau, kad tas, kuris užrašinėja, kiekvieną sakinį pradeda iš naujos eilutės, nors ankstesnėje lieka pakankamai vietos. Vėliau liepia pasirašyti viso to teksto gale. O aš sakau, kad pasirašysiu ties kiekviena nepilna eilute. Kad padūko! Sako, matosi, kad skaitė instrukciją. (Juokiasi.)
...Kartais į Kybartus važiuodavome kartu su ses. Nijole Sadūnaite, kuri buvo nepaprasta drąsuolė. Išlipusios Vilkaviškyje užeidavome pas vieną malonią šeimą, o vakare mūsų atvažiuodavo t. Sigitas Tamkevičius. Automobilio galinę sėdynę būdavo išėmęs, vietoj jos suguldavome mudvi, kuo nors mus pridengdavo ir veždavosi. Kybartuose prie klebonijos namo galo buvo stoginė, po kuria laikydavo automobilį, tarsi garažas. Įvažiavimą uždengia ir nesimato, kas viduje. O ten buvo nedidelis langelis į gyvenamąjį namą. Nijolė, kadangi aukštesnė, tik niurkt pro jį ir jau viduje, o aš kol įsirepečkoju! Tėvas Sigitas tramdydamas juoką mus palieka ir kaip niekur nieko eina pro duris, o mes spraudžiamės vidun pro tą langelį. Čia visą savaitę dirbdamos turime neištarti nė žodžio! Paskutiniu metu netoli klebonijos nuolat stovėdavo „Volga“ su antena. O mašinėlė tai stuksi. T. Tamkevičius įeina ir šūkteli: „Virga, ar baigi pamokslą spausdinti?“ Tačiau tuokart – nė tos Virgos, nė pamokslo... Tada jau tikrai jutome labai didelę įtampą.
Kai tik koks nors didesnis sambūris klebonijoje – Naujieji metai ar kokia šventė, į kurią prisirinkdavo jaunimo, – aš palėpės kambarėlyje nuolat spausdindavau, nes tikėjomės, kad klebonijoje esant daugiau žmonių saugumas kratos nedarys. Čia virš rašomojo stalo buvo įtaisyta elektros lemputė, kuri įsijungdavo paspaudus mygtuką apačioje. Jeigu vieną kartą užsidega ir užgęsta – turiu liautis spausdinti. Jeigu užsidega ir negęsta – viską reikia deginti. Tam tikslui šalia visada būdavo degtukų ir kibiras. Girdžiu: jaunimas apačioje dainuoja, linksminasi, o pas mane lemputė užsidegė ir negęsta. Nejaugi saugumas? Deginti popierius ar nedeginti? Lyg ir visi smagiai dainuoja toliau, negali būti, kad saugumas būtų atvykęs. Matyt, kas nors netyčia mygtuką nuspaudė. Gerai, kad tada neišsigandau pirma laiko.
– Kuo reikėjo stiprinti tokią drąsą ir pasiryžimą, kad jo nepritrūktų?
– Dievas buvo ypač arti, tiesiog jausdavome, kaip jis daro stebuklus. Pavyzdžiui, jėzuitas t. Jonas Lauriūnas pasakojo, kaip pas jį darė kratą. Jis turėjo labai daug knygų, tačiau vienoje lentynoje buvo sudėtos labiausiai branginamos ir itin valdžios ieškomos. Ties ta vieta jis atsisėdo ant kėdės ir skaito brevijorių. Visas lentynas iškrėtė, tik tos, kuri buvo jam už nugaros, nelietė... Arba jo portfelyje, atskirame skyriuje, buvo sudėta draudžiamų spaudinių. Per kratą visą portfelį iškratė, o to skyriaus ir nepatikrino. Kai iškildavo ypatingas pavojus, aiškiai matydavome Dievo pagalbą. Ir labai juo pasitikėjome. Dievas mus taip akivaizdžiai globojo, kad didesnių įrodymų nebereikėdavo.
Savo drąsa mus užkrėsdavo ses. N. Sadūnaitė, t. S. Tamkevičius, SJ, t. J. Boruta, SJ, t. J. Lauriūnas, SJ, t. A. Gražulis, SJ, ir kiti. Jie visi tiesiog peilio ašmenimis vaikščiojo. O mes, branduoliukas, jautėmės taip, kaip turbūt būna tik fronte – nepaprastai vieningi. Ir visi būdavome labai linksmi, daug juokaudavome. Būnant kartu nesijautė jokios baimės, nors puikiai žinojome, kad bet kada gali suimti ar net užmušti, kaip ne kartą buvo grasinę.
– Sakote, kad Dievas jus itin globojo, bet t. S. Tamkevičius vis dėlto buvo suimtas, įkalintas. Ar tai jūsų nesutrikdė?
– Dažnai pagalvodavome, kad taip gali atsitikti, suprasdami, kad tai būtų didžiulis smūgis. Ir pati savęs klausdavau: kažin kaip mes tai išgyvensime...
Kai Vilniuje vyko kun. Alfonso Svarinsko teismas, mūsų ne tik prie teisimo pastato neprileido, bet vaikė ir iš Gedimino prospekto. Tad nuėjome melstis į Aušros Vartus. Ten mane susirado kun. Jonas Kauneckas, ieškojęs t. Tamkevičiaus. Pasisiūliau jį palydėti į t. Borutos butą, kuriame jis buvo apsistojęs. Iš ten abu kunigai kartu išvyko į teismą, tikėdamiesi, kad galbūt juos įleis skaitant nuosprendį. Mes su seserimis grįžome į Aušros Vartus, kur meldėsi daugybė žmonių. Po kurio laiko ateina Vladas Lapienis ir, visai pamiršdamas pasakyti, kiek metų kalėjimo gavo kun. Alfonsas, sako: „Teisme, skaitant nuosprendį, areštavo tėvą Sigitą.“ T. Kastytis Matulionis, SJ, kuris meldėsi kartu su mumis, sielvartingai suriko: „O, Jėzau!“ Mus tarsi kas prie žemės būtų priplojęs. Stojo mirtina tyla. Mūsų sesutė Aldona, dirbusi su vaikais Petrašiūnuose, buvo nepaprastai drąsi. Ji tvirtu balsu ištarė: „Pasimelskime už naują kankinį – tėvą Sigitą. Tėve mūsų, kuris esi...“ Visi pradėjome garsiai melstis, ir koplyčia tarsi atsitiesė. Vėl atsirado drąsos, atrodo, atsikvėpėme.
Tačiau vis tiek buvome nepaprastai sutrikę. Išėjus iš Aušros Vartų kun. Algimantas Keina vis dūsavo: „Kas dabar bus su „Kronika“?“ Tuomet ses. Virginija sako galinti parinkti žinių važinėdama po Lietuvą, ses. Onutė pasisiūlė nuvežti medžiagą į Maskvą, aš – toliau redaguoti tekstus. Kun. Keina ėmė stebėtis: koks įžvalgus tas tėvas Sigitas, jis viską parengė! Neseniai iš tiesų būta mūsų susirinkimo, kuriame gavome nurodymų, kaip reikėtų elgtis, jei t. Sigitą Tamkevičių suimtų.
Puikiai supratome, kad „Kronikos“ leidimą privalome tęsti. T. S. Tamkevičius kaltinamas kaip „LKB Kronikos“ redaktorius, tad valdžia turi matyti, kad leidinys eina ir jį suėmus. Vėliau sužinojome, kad jis yra prašęs t. J. Borutą, reikalui esant, padėti seserims. T. Jonas ėmė vadovauti leidybai, rašė įžangas, rengė apžvalgas, peržiūrėdavo išleistą numerį. Kadangi pats važinėjo po visą Lietuvą, surinkdavo labai daug medžiagos. Tačiau didžiausią naštą rūpinantis leidiniu ir jį spausdinant nešė Kybartuose gyvenusios seserys: Bena Mališkaitė, Virginija Kavaliauskaitė, Ona Šarakauskaitė ir kitos. Jas nuolat kratė, saugumas nenuleisdavo nuo jų akių. Seserys gyveno tarsi ant parako statinės. Bet visos buvo jaunos, drąsios, be to, labai įkvėpdavo pasiaukojantis kunigų jėzuitų pavyzdys.
Visas šis rizikingas ir ypatingo atsidavimo reikalavęs darbas neatsirado staiga. Lietuva turėjo vyresniųjų tėvų jėzuitų gyvenimo pavyzdžių. Negandų metais persekiojami jėzuitai mokėjo atsilaikyti ir prieš smurtą, ir prieš valdžios gundymą įvairiomis privilegijomis. Kaip „nepataisomi“ jie buvo sodinami į kalėjimus, siunčiami į lagerius, o likę Tėvynėje – keliami į atkampias mažas parapijas. Tačiau jų dvasios buvo pilna Lietuva.
Toks buvo t. Benediktas Andruška, SJ, per pamokslą Šiauliuose tvirtinęs, kad jėzuitai mokės mirti už Kristų, ir iš tiesų savo gyvenimą baigęs kalėjime. Tokie buvo jėzuitai t. Pranciškus Masilionis, t. Jonas Danyla, t. Karolis Garuckas, t. Jonas Lauriūnas. Jų indėlis į Bažnyčios ir Lietuvos laisvės kovas ypač didelis. Jų dvasia tebestiprina ir dabar, visa darant didesnei Dievo garbei.
Užrašė Jūratė Grabytė
Laiškai bičiuliams, 2007 m. pavasaris, 21–25 psl.
