• © Unsplash.com

Dangaus muzika karo fone

Kaip padėti iš Ukrainos pabėgusioms moterims su vaikais? Kaip išbūti, išgyvenant savo žmogišką bejėgystę? Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos ses. Judita Stankūnaitė, SJE, žurnale „Jėzuitai“ (2022-2) dalijasi savo patirtimis, susidūrus su Ukrainos pabėgėlių tikrove.

Kai mane pasiekė kraupi žinia apie Rusijos sukeltą karą Ukrainoje, labai greitai iškilo giliai atmintyje užkišti ir užšaldyti prisiminimai apie, atrodo, taip neseniai Rusijos vykdytą terorą, persekiojimą, melą ir priespaudą Lietuvoje. Sunku buvo patikėti, kad šiandien pasaulyje kas nors gali kėsintis į laisvą, nepriklausomą, didžiausią Europos valstybę ir pradėti jos naikinimą, todėl parašiau žinutes vienam pažįstamam Kijeve bei mūsų seserims į Moldovą ir pasiteiravau, ar tikrai ten vyksta karas. Labai norėjosi sulaukti neigiamo atsakymo, deja...

Iškart kilo mintis, kad būtina nedelsiant ką nors daryti dėl Ukrainos, visų pirma – prašyti pagalbos iš Dangaus. Tuoj pat pasakiau mamai, kad labai reikia melstis už Ukrainą, nes ten vyksta negeri dalykai (vakare nenorėjau jos jaudinti pasakydama visą tiesą), o ji – laisvės kovų dalyvė, partizanų ryšininkė, dar neturėdama jokių žinių apie pradėtą karą Ukrainoje, – atsiliepė: „Mes daug kraujo praliejome dėl laisvės, laisvė brangiai kainuoja“, ir pasiėmė rožinį. Iš patirties žinau, kad jos maldos visada išklausomos, todėl tai ramino ir guodė.

Po keleto valandų šiek tiek nurimusi mąsčiau (ne tik aš, bet ir daugelis mūsų bendruomenės seserų), kaip mes, kaip vienuolinė bendruomenė, dar galėtume padėti ukrainiečiams. Pasitarusios nusprendėme, kad savo namų bendruomenėse ne tik melsimės už Ukrainą, bet suteiksime pastogę, prieglobstį ir kitą būtiną pagalbą nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Tad Eucharistinio Jėzaus seserų bendruomenės Moldovoje, Latvijoje ir Lietuvoje apgyvendino keliolika šeimų, dažniausiai – mamas su mažamečiais ir mokyklinio amžiaus vaikais.

Kai į namus atvyko pirmieji karo pabėgėliai, visos seserys išgyveno panašius jausmus – dažniausiai kilusį jaudulį. Ne visada buvo lengva rasti tinkamą žodį (ne dėl kalbos barjero) ar paguosti atvykusius, bet turbūt kiekviena turėjome galimybę iš naujo mokytis tiesiog būti šalia kenčiančio. Iki ašarų daugelį iš mūsų jaudino atvykusių ukrainiečių žiaurios karo patirtys ir istorijos bei šiame kontekste žmonių priimti apsisprendimai ir sprendimai. Daugelis pabėgėlių atkeliavo iš Kijevo, Zaporožės, Žitomiro, Charkovo bei kitų miestų ar apylinkių. Prisimenu, kai vieną pagyvenusių sutuoktinių porą, atvykusią į Lietuvą iš Žitomiro, naktį pasitikau autobusų stotyje, jie visą kelią (kol nuvykome iki apgyvendinimo vietos) dėkojo Dievui ir džiaugėsi, kad pas mus tylu, nesigirdi sirenų ir šaudymų. Čia jie jautėsi saugūs. Senyvas beveik aklas vyriškis, Jekaterinos vyras, buvo nusprendęs pasilikti karo kamuojamoje Ukrainoje ir čia laukti mirties, bet žmona jį įkalbėjo vykti kartu. Žavėjausi jos kantrybe ir gebėjimu nepasimesti sunkiose situacijose, nes tik jose atsiskleidžia, kas yra tikroji meilė ir ištikimybė.

Naujienlaiškis

Das Magazin „Jesuiten“ erscheint mit Ausgaben für Deutschland, Österreich und die Schweiz. Bitte wählen Sie Ihre Region aus:

×
- ×