Vilma Šliužaitė, jėzuitiškosios tapatybės ugdymo koordinatorė, Kauno jėzuitų gimnazija
Paskutinių kelerių metų įvykiai, palietę visą pasaulį, – pandemija ir karas Ukrainoje, įnešė daug netikrumo, neapibrėžtumo, suardė įprastą gyvenimo ritmą. Tačiau išgyvenę „socialinių burbulų“ iššūkius, apvaldę pradžioje sunkiai tvardomus baimės ir nerimo jausmus dėl nekontroliuojamos situacijos karo kontekste, rugsėjį džiaugėmės grįžę į mokyklas. Kaip niekada anksčiau dabar patiriu, kokia didelė vertybė ir Dievo dovana turėti galimybę tiesiogiai bendrauti su žmonėmis.
Per pandemiją dauguma renginių buvo atšaukti arba perkelti į virtualią aplinką. Ne išimtis ir JECSE (Jėzuitų Europos pradinio ir vidurinio ugdymo komiteto) veikla. Nepaisant to, kad įvyko keletas virtualių susitikimų, padėjusių JECSE bendruomenės nariams palaikyti ryšį, pastiprinti vienam kitą, tai neprilygo tai patirčiai, kurią parsiveždavau iš gyvų susitikimų. Prisipažinsiu, su dideliu nekantrumu laukiau Manresoje, Ispanijoje, sausio 17–20 d. vyksiančios Europos jėzuitų mokyklų sielovados darbuotojų susitikimo – konferencijos.
„Ką su savimi išsivežate į namus?“ – konferencijos pabaigoje nuskambėjo klausimas, kviečiantis apmąstyti įsimintiniausias akimirkas. Sunku ir tikriausiai neįmanoma sudėti visko, kas buvo išgirsta ir pamatyta, į šį kelių pastraipų tekstą. Esu girdėjusi sakant, kad kelionė į Manresą jėzuitams reiškia piligrimystę prie savo istorijos, pašaukimo ir dvasingumo ištakų. Manau, tai tinka kiekvienam piligrimui. Manresoje lankiausi ne pirmą kartą, tačiau kaskart keliaujant į šią vietą apima ypatingas jausmas, lydimas troškimo arčiau prisiliesti prie vietų, siejamų su Ignacu. Kardonerio upė, Šv. Ignaco ola, Aušros Mergelės Marijos bazilika, Ekstazės koplyčia (buvusi Šv. Liucijos ligoninė), Sergančio Ignaco koplyčia ir kiti objektai (iš viso 22) – tai vietos Manresoje, kur Ignacas valandų valandas meldėsi, rūpinosi ligoniais, netausodamas savo sveikatos. Čia ir jis pats patyrė gerumą bei rūpestingumą žmonių, kurie jį slaugė užklupus sunkiai ligai; čia, nepaisant žmogiško trapumo ir vidinių žaizdų, jis patyrė tokį stip-rų nušvitimą, kad, kaip rašo savo autobiografijoje Piligrimo pasakojimas, „visi dalykai jam atrodė naujai“, „atrodė, kad tapo kitu žmogumi“. Patirtis Manresoje padėjo Ignacui iš naujo atrasti Dievą kaip mylintį, atleidžiantį Tėvą, veikiantį jo kasdienybėje, ir tai paskatino pradėti rašyti Dvasines pratybas, vėliau padėjusias tūkstančiams žmonių patirti gydantį ir išlaisvinantį Dievo meilės veikimą jų gyvenimuose.
