Apsauga nuo seksualinio išnaudojimo: tapti jautresniems

28.10.2021

Centrinės Europos jėzuitų provincijoje įvesta nauja pareigybė – įgaliotinis prevencijai. Jis atsakingas už prevencines priemones, skirtas apsaugai nuo seksualinio išnaudojimo. Šias pareigas eina Miuncheno aukštosios jėzuitų filosofijos mokyklos socialinės filosofijos daktaras Frankas Beyersdörferis – pasaulietis, vedęs, dviejų sūnų tėvas, Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės narys, vedantis ugdymo kursus rekolekcijų vadovams ir dvasiniams palydėtojams. Jis sutiko atsakyti į keletą klausimų ir Lietuvos skaitytojams išsamiau pristatyti šias savo pareigas, kurios yra naujos ne tik Jėzaus Draugijoje, bet ir visoje Bažnyčioje.

P. Beyersdörferi, gal galėtumėte papasakoti, kaip buvote paskirtas Centrinės Europos jėzuitų provincijos įgaliotiniu prevencijai?

Viename Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės tarybos susitikime su tuometiniu Vokietijos jėzuitų provincijolu t. Johannesu Siebneriu kalba pasisuko apie prevenciją. Po poros dienų jis paskambino ir paklausė, ar sutikčiau imtis šio darbo Jėzaus Draugijoje. Taip viskas ir prasidėjo! Aš apsidžiaugiau šiuo pasiūlymu, kuris man reiškė abipusį pasitikėjimą. Vėliau dar porą kartų rimtai pasikalbėjome, po to t. Siebneris rimtai susirgo ir 2020 m. liepos mėnesį mirė. Jo pareigas perėmęs kitas provincijolas palaikė šią idėją, o šių metų pavasarį įkūrus Centrinės Europos jėzuitų provinciją, buvo tinkamas laikas imtis jos įgyvendinimo.

Įgaliotinio prevencijai pareigybė Centrinės Europos jėzuitų provincijoje yra nauja. Kokios bus jūsų svarbiausios užduotys ir pirmieji žingsniai?

Jau sulig pirmaisiais žingsniais turiu darbo į valias. Provincijos vadovybės prašymu šiuo metu apklausiu visas jėzuitų bendruomenes. Pirmiausia kreipiuosi į bendruomenių vyresniuosius ir prašau informacijos, ar jėzuitai yra baigę prevencijos mokymus ir ar institucijose, kuriose jie dirba, yra parengta apsaugos koncepcija (angl. safeguarding concept). Man svarbu žinoti, kaip jie vertina mokymus, ar turi tam tikrų pageidavimų ir pasiūlymų. Be to, kreipiuosi ir į jėzuitiškų institucijų vadovus, teiraudamasis, ar institucija turi parengusi apsaugos koncepciją ir ar bendradarbiai yra baigę prevencijos mokymus arba juose reguliariai dalyvauja. Taigi, ar vyksta pradiniai ir tęstiniai mokymai. Kai kurios jėzuitų institucijos, ypač mokyklos, taip pat ir jėzuitų bendruomenės jau yra labai nemažai nuveikusios, kai kurios dabar imasi veiksmų.

Man svarbu paskatinti bendradarbiavimą tarp institucijų ir jėzuitų. Jėzuitų generalinis vyresnysis t. Arturo Sosa savo 2021 m. gegužės 13 d. laiške jėzuitams pareiškė norą, kad iki Šv. Ignaco metų pabaigos visos jėzuitiškos institucijos ir bendruomenės būtų parengusios apsaugos koncepcijas.

Kitas mano žingsnis bus susipažinti su Centrinės Europos jėzuitų provincijai priklausančių šešių šalių vietos Bažnyčios apsaugos procedūromis bei teisės normomis ir pristatyti jas provincijolui t. Bernhardui Bürgleriui. Tai svarbu, nes, nors esame viena provincija, vietos Bažnyčios turi savo teisės normas, į kurias reikia atsižvelgti – pradedant prevencija ir baigiant procedūromis, susidūrus su seksualinio išnaudojimo atvejais.

Paskutiniaisiais metais Vokietijoje buvo atlikti keli tyrimai dėl seksualinio išnaudojimo, kurį vykdė kunigai ir vienuoliai (pvz., Mainco, Heidelbergo ir Gyseno (MHG) mokslininkų tyrimas, kuriuo tirtas 1946–2014 m. laikotarpis, arba Miunsterio tyrimas, apklausiant 1945–2018 m. nukentėjusius asmenis). Kaip manote, ar, kalbant apie prevenciją, tam tikros Vokietijos patirtys ir pamokos gali būti aktualios kitiems Centrinės Europos provincijos regionams, tarp jų – ir Lietuvai?

Abu minėti tyrimai yra susiję su konkrečiais faktais, kai nusikaltimai įrodyti ir nukentėjusieji nustatyti. Miunsterio tyrime nustatyta, kad dauguma nukentėjusiųjų buvo berniukai, kurių vidutinis amžius siekė 11 metų. MHG tyrimas atskleidė dažniausias seksualinio išnaudojimo vietas. Apie pusę nusikaltimų įvykdyta asmeninėse nusikaltusių asmenų erdvėse, trečdalis – bažnyčios patalpose, pvz., jaunimo susitikimų vietose. Iš šių konkrečių faktų galime matyti, kad susitikimai tarp suaugusiųjų (jėzuitų, mokytojų, darbuotojų) ir vaikų bei paauglių jokiu būdu negali vykti asmeniniuose kambariuose ar privačiose erdvėse, o bažnytiniai jaunimo susitikimai turi vykti pagal aiškią ir skaidrią tvarką.

Be to, Miunsterio tyrimas parodė, kad vadovai, sužinoję apie išnaudojimo atvejus, nesiėmė tinkamų veiksmų, pvz., netaikė nustatytų taisyklių. Tad iš šių atvejų matyti, kaip svarbu turėti skaidrią tvarką, ką daryti, susidūrus su išnaudojimo atvejais, ir kad reikia kontrolės – taip pat ir Bažnyčios vadovybei. Į tai turi atsižvelgti ir Centrinės Europos jėzuitų provincijos vadovybė bei kiekvienos vyskupijos ir visos Bažnyčios hierarchai. Jeigu tai nedaroma, nukentėjusiesiems atrodo, kad susiduria su galinga institucija, lyg nepajudinama siena.

Tačiau ši tema yra daug platesnė, nei apima įgaliotinio prevencijai veikla. Ji susijusi su Bažnyčios savivoka ir iškelia klausimus: „Ar susitvarkysime patys?“, o gal Bažnyčiai reikia įvairių lygių pagalbos iš išorės? Mano nuomone, mes tik pradedame kelti tokius klausimus, todėl kuo skubiau, taip pat ir Centrinės Europos jėzuitų provincijoje, reikia įvairiais būdais apie tai kalbėtis.

Duodamas interviu Vokietijos jėzuitų žurnalui JESUITEN, sakėte, kad reikia jautrumo galios santykiams. Gal galėtumėte paaiškinti, ką turėjote galvoje ir kokias problemines sritis matote Bažnyčioje?

Kiekvienas iš mūsų turi tam tikrą galią, žinoma, pasireiškiančią skirtingais būdais. Sąvoka „galia“ ypač siejama su politika. Ten vyksta dalijimasis valdžia, taip pat valdžia ribojama, yra paskirstoma tarp vykdomosios, leidžiamosios ir teisminės valdžios. Valdžia turi būti kurianti, o ne tokia, kuri iš žmonių atimtų laisvę. Neperžengtina ir visuomet gerbtina riba yra žmogaus orumas ir jo pagrindinės teisės. Žinoma, yra teisėtų būdų savo galiomis apriboti kito laisvę – tiek valstybėje, tiek šeimoje ar mokykloje. Ypač kai kalbame apie ugdymą, o tai reiškia ir apsaugą, suaugusieji turi prisiimti atsakomybę už vaikų ir paauglių gyvenimą. Taigi svarbu atsakingai kurti asimetrinius santykius, kurių gausu daugelyje sričių, ne tik šeimoje ir mokykloje, bet ir, pvz., teikiant pagalbą pabėgėliams ar benamiams. Mūsų žmogiškuose santykiuose visada yra stipresniųjų ir silpnesniųjų. Čia nuolat reikia būti jautriems.

Bažnyčiai gali tekti vis labiau atsisakyti praeityje susiformavusio turimos galios įvaizdžio, kai esama pagundos manyti, jog įmanoma iki smulkmenų sureguliuoti kitų žmonių gyvenimus. Bažnyčia savo veiksmais turėtų siekti, kad žmonės pasinaudotų turima laisve ir savarankiškai mąstytų, o susitikę Dievą ir sekdami Jėzumi, patys kurtų savo gyvenimą. Atskira jautri tema yra, kaip Bažnyčia arba atliekantys bažnytinę tarnybą – daugiausia vyrai – kalba pasauliečiams, tarp kurių daugiau kaip pusė yra moterys. Klerikalizmas, kurį kaskart primena popiežius Pranciškus, atitolina Bažnyčią nuo tikrovės ir pasaulio. Taigi prevencijos darbas dėl piktnaudžiavimo galiomis neišvengiamai susijęs ir su mūsų kalbėsena – visų mūsų, Bažnyčios narių!

Kokius pagrindinius iššūkius matote savo, kaip įgaliotinio prevencijai, darbe, ypač žvelgdamas į įvairias jėzuitų veiklos sritis (jaunimą, sielovadą, pabėgėlius ir kt.), taip pat į skirtingą Centrinės Europos jėzuitų provincijos šalių kultūrinę patirtį?

Man atrodo, svarbiausia, kad jėzuitai ir visi, dalyvaujantys jų misijoje, nuolat įžvelgtų didžiausią šalia esančių žmonių poreikį ir juos palydėtų, įveikiant įvairias gyvenimo krizes ir ieškant Dievo. Turima galia privalo padėti tarnauti, vykdant šią palydėjimo misiją.

Kai kuriose apaštalinės veiklos srityse jau dabar reikia pasirūpinti jaunimo apsauga, pvz., padėti pabėgėliams, kuriems kyla įvairių grėsmių. Jėzuitų tarnyba pabėgėliams (JRS) bei iniciatyva „Aukštasis mokslas paribiuose“ (Jesuit Worldwide Learning, JWL) nuolat rengia prevencijos mokymus savo darbuotojams ir savanoriams. O sielovadoje, man atrodo, itin svarbu jautriai elgtis, naudojantis savo, kaip sielovadininko, galiomis. Šv. Ignacas naudojo gerą įvaizdį, aiškindamas, kas yra nešališkumas. Tai – būti tarsi svarstyklėmis; viduje būti laisvam žvelgiant į šalia esantį žmogų, taip pat atsisakyti savo planų, įsivaizdavimų ir minčių šio žmogaus atžvilgiu, kad jis galėtų laisvai užmegzti gilesnį santykį su Dievu, o iš šio santykio kiltų esminiai jo gyvenimo sprendimai.

Jūs esate ir Vokietijos Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės įgaliotinis prevencijai. Kuo ši patirtis gali būti naudinga Draugijai?

Vokietijos KG bendruomenėje jau trejus metus intensyviai dirbame prevencinį darbą. Kalbėdami apie apsaugą nuo prievartos, išnaudojimo ar ribų peržengimo žvelgiame į dvi tikslines grupes: viena grupė – tai KG bendruomenės nariai, kurie vadovauja rekolekcijoms, grupių vadovų ugdymo kursams ir kitoms programoms. Jie ne tik turi gauti pažymėjimą apie baigtus prevencijos mokymus, bet ir dalyvauti pasitarimuose, kuriuose su kolegomis aptaria palydėjimą. Kita tikslinė grupė – tai asmenys, kurie vyskupijų arba federalinių žemių bendruomenėse užima vadovaujamas pareigas. Jie taip pat dalyvauja prevencijos mokymuose. Be to, jie turi būti atidūs, kad pastebėtų įtartinus atvejus, žinoti, kokių veiksmų imtis ir kur gali gauti pagalbą. Man regis, du dalykai yra svarbūs Draugijai ir bendradarbiams: tarpusavio pasitarimai ir žinios, kaip elgtis susidūrus su įtartinais atvejais.

Svarbiausias tikslas, – kad taptume jautrūs vieni kitiems ir silpnesniesiems, ypač tiems, kuriems reikia mūsų solidarumo ir apsaugos.

Bažnyčia Nepilnamečių apsauga

Apsauga nuo seksualinio išnaudojimo: tapti jautresniems

Naudinga informacija