Ignacas Lojola buvo pasiekęs savo karinės karjeros viršūnę, kai 1521 m. patirtas sunkus sužeidimas jam išmušė pagrindą iš po kojų. Jis pradėjo mąstyti, kokia yra gyvenimo prasmė, apniko abejonės dėl ankstesnių prioritetų. Ignacas įsitikino, kad sekti Kristumi jam svarbiau už šlovę ir turtus. Išsigydęs žaizdas nusprendė, kad žūtbūt kaip piligrimas vyks į Jeruzalę. Deja, nukeliavo netoli, nes Barselonoje, uostamiestyje, siautė maro epidemija, todėl beveik metus teko pralaukti atokiau nuo jūros – Manrezoje. Per tą laiką jis atsidėjo Dievo ieškojimui, taip pat stengėsi rasti atsakymą į klausimą, kokį tolesnį gyvenimą Dievas jam yra numatęs. Ir radikalus asketas virto piligrimu. Ignacas suvokė: ne kraštutinumas yra kelias pas Dievą, nes Dievą galima rasti visuose dalykuose. Ne tik Jeruzalę Ignacas laikė piligrimystės vieta, bet, kaip sužinome iš jo autobiografijos „Piligrimo pasakojimas“, visą savo gyvenimą suvokė kaip piligrimo kelią. Į save jis žvelgė kaip į nuolat besileidžiantį į kelionę, kaip į tą, kurį ugdė patirtis, skatinanti „Dievo ieškoti ir jį rasti visuose dalykuose“ bei žmonėse. Piligrimystė visada susijusi su santykiu.
Savo Dvasinių pratybų knygoje Ignacas tai nusako trumpai: „Žmogus yra sukurtas Dievą, mūsų Viešpatį, šlovinti.“ Kitaip tariant, žmogus yra sukurtas pagal Jo atvaizdą, o kad galėtų Dievą šlovinti – arba kad jaustų dėkingumą, – yra kviečiamas žvelgti į pasaulį iš dieviškosios perspektyvos. Galbūt piligrimystę galima laikyti mėginimu pamatyti pasaulį „Dievo akimis“. Šitaip bendradarbiausime pašventintant pasaulį. Jėzaus pasakymas: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15), – ne tik pamaldūs žodžiai, Jėzaus gyvenime ir veikloje jie atsiskleidė konkrečiai. Jėzus gydė ligonius, grąžindavo akliesiems regėjimą, guodė nuliūdusius, ypač rūpinosi visuomenės atskirtaisiais ir atstumtaisiais. To neriboja laikas, tai galime daryti ir mes. Šv. Paulius rašo: „Tada mūsų Viešpaties Jėzaus vardui bus garbė jumyse, o jums jame“ (2 Tes 1, 12). Mumyse, t. y. per tai, kaip mes gyvename, Dievas tampa patiriamas šiame pasaulyje. Šiame kelyje esame ne vieni, nes su Viešpačiu ir pas jį kaip piligrimė keliauja Bažnyčia – tikinčiųjų bendruomenė.
T. Christof Wolf, SJ
