Mažas berniukas klausia popiežių: „Ar mano tėtis – danguje?“

Apvažiavus didžiulį apšiurusių socialinių būstų kompleksą Romos prieigose, įvyko jautrus popiežiaus Pranciškaus susitikimas su to rajono vaikais. Klausimų – atsakymų forma vykstantys pokalbiai yra įprasti popiežiaus Pranciškaus susitikimuose. Šv. Pauliaus Kryžiečio parapijoje balandžio 15 d. jam buvo pateikiami įprasti klausimai, pvz.: „Kaip jautėtės, kai buvote išrinktas popiežiumi?..“

Tačiau atėjo Emanuelio eilė klausti. Eidamas prie mikrofono, nedidelis berniukas šypsojosi popiežiui. Bet staiga jis sustingo ir ištarė: „Negaliu“. Popiežiaus padėjėjas monsinjoras Leonardas Sapienza padrąsino berniuką kalbėti, bet jis tik pasakė: „Aš negaliu.“

„Emanueli, ateik, ateik pas mane. Ateik ir pakuždėk tai man į ausį“, – pakvietė popiežius. Monsinjoras Leonardas Sapienza padėjo berniukui užlipti ant pakylos, kur sėdėjo popiežius. Emanuelis buvo labai susikaupęs, o popiežius jį jaukiai apkabino, glostydamas galvą ir švelniai kalbindamas. Kai jų galvos susilietė, berniukas ir popiežius tyliai kalbėjosi tarpusavyje. Paskui Emanuelis grįžo į savo vietą.

„O, jei kiekvienas iš mūsų, širdyje nešiodamiesi tokį skausmą, galėtume verkti kaip Emanuelis,“ – pasakė popiežius susirinkusiems vaikams. „Emanuelis verkė dėl savo tėčio ir turėjo drąsos tai daryti mums visiems matant, nes jo širdis yra kupina meilės tėčiui.“

Popiežius Pranciškus sakė atsiklausęs, ar Emanuelis neprieštarautų, jei jo klausimą pasakytų visiems, ir berniukas sutiko. „Neseniai mirė mano tėtis. Jis buvo netikintis, bet pakrikštijo visus keturis savo vaikus. Jis buvo geras žmogus. Ar mano tėtis – danguje?“ – toks buvo jo klausimas.

Popiežius kalbėjo vaikams: „Kaip gražu girdėti sūnų sakant apie savo tėvą, kad jis buvo geras. Ir koks gražus yra sūnaus, paveldėjusio savo tėčio stiprybę, liudijimas pravirkstant visų mūsų akivaizdoje. Jeigu žmogus sugebėjo šitaip išauklėti savo vaikus, iš tikrųjų jis buvo geras žmogus. Jis buvo geras žmogus. Tas žmogus neturėjo tikėjimo dovanos, jis nebuvo tikintis, bet pakrikštijo savo vaikus. Jis buvo geros širdies. Vienas Dievas nusprendžia, kas patenka į dangų.“

Toliau atsakydamas į Emanuelio klausimą, popiežius sakė, kad reikia pamąstyti, koks yra Dievas, o ypač – kokia jo širdis. „Ką manai? Juk tai – tėčio širdis. Dievas turi tėčio širdį. Ar manai, kad tėtį, kuris pakrikštijo savo vaikus ir išugdė tokį tvirtumą, Dievas galėtų palikti kur nors toli nuo savęs? Ar Dievas apleidžia savo vaikus? Ar Dievas apleidžia savo vaikus, jei jie yra geri? Emanueli, tai yra atsakymas. Dievas iš tikrųjų didžiavosi tavo tėčiu, nes tikinčiajam lengviau krikštyti savo vaikus, nei juos krikštyti, kai esi netikintis. Be abejo, tai labai patiko Dievui.“

Popiežius Pranciškus padrąsino Emanuelį: „Kalbėkis su savo tėčiu; melskis savo tėčiui.“

Prieš kurį laiką viena mergaitė, vardu Carlotta, taip pat pateikė klausimą popiežiui: „Kai mes pakrikštijami, tampame Dievo vaikais. O ar nepakrikštyti žmonės nėra Dievo vaikai?“ Pranciškus paklausė Carlottą: „O ką sako tavo širdis?“ Ji atsakė: „Jie taip pat yra Jo vaikai.“

Popiežius tarė: „Teisingai. Tuoj paaiškinsiu. Mes visi esame Dievo vaikai. Kiekvienas. Kiekvienas iš mūsų. Nepakrikštyti ir kitų religijų žmonės, tie, kurie garbina stabus, net ir „mafijozai“, terorizuojantys parapijos apylinkes, – nors elgiasi kaip velnio vaikai, jie vis tiek yra Dievo vaikai. Dievas kiekvieną sukūrė, myli ir kiekvienam įdiegė sąžinę, kad suprastų, kas yra gera, o kas – bloga.“ Jis tęsė: „Skirtumas tas, kad kai tu buvai pakrikštyta, Šventoji Dvasia įėjo į tavo sąžinę ir sustiprino tavo priklausomybę Dievui. Nors ir būdama Dievo vaikas, Šventos Dvasios galia tapai dar labiau Dievo dukra.“


https://www.americamagazine.org/faith/2018/04/16/my-dad-he...

Iš anglų kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ

Dalintis