Kuo karantinas panašus į ignaciškąsias rekolekcijas?

Brendan McManus, SJ


Karantino metas dažnai išgyvenamas kaip nesavanoriškos „rekolekcijos“, nes daug laiko praleidžiama tiesiog su savimi. Tad čia gali būti naudingos kai kurios įžvalgos apie rekolekcijų dinamiką.

Iš pradžių būna „medaus mėnesio“ periodas, galbūt su tam tikra euforija, nes turime pakankamai laiko, mažiau įsipareigojimų ir daugiau progų nurimti. Paskui ateina nusivylimas, nes vis dar yra daug laiko, esi izoliuotas kaip ir kiti, tad tenka susitikti su savimi. Kai kuriais požiūriais mūsų normalus veiklus gyvenimas, verslas ir pramogos mums leidžia tarsi plaukioti palei krantą ir išvengti gilių klausimų. Atsidūrus izoliacijoje nėra pasirinkimo, turi būti su savimi, o tai dažnai yra sunku, nes iškyla daug nemalonių dalykų, jausmų ir prisiminimų.

Šiuo momentu jūs galite rinktis. Daugelis protestuoja ir stengiasi prasiblaškyti, pasilinksminti. Tai – viena strategija. Kita – mėginti rasti būdą su savimi susidraugauti ir susitaikyti. Tai gali keistai skambėti, nes galbūt manome, kad save pažįstame ir nieko naujo nesužinosime.

Svarbiausia yra tai, kad jums iš tikrųjų reikia kokio nors dieviškumo potyrio – transcendencijos – Dievo, kad pajėgtumėte įveikti šį kritinį perėjimą. Juk visos dvasinės tradicijos kalba apie tamsiosios nakties patirtį, „skaistyklą“, apsivalymą, kryžių ar kančią. Iš esmės mums reikia pojūčio, kad esame nešami ar palaikomi užjaučiančios meilės. To reikia, kad suvoktume savo (kaip kūrinių) tapatybę, kad suvoktume, jog mums reikia gydymo ir kelio į integralumą.

Čia mums gali padėti sūnaus (ar dukros) paklydėlio istorija, nes ji pateikia grįžimo namo kelionės planą. Pas savo mylintį Tėvą mes grįžtame tuščiomis rankomis ir esame nustebinti jo šilto sutikimo ir apkabinimo. Itin išlaisvina suvokimas, kad esi labai mylimas, taip pat ir supratimas, kur mūsų tikrieji namai (Dieve) bei kaip meilė gali gydyti ir atgaivinti.

Karantino metu žmonės dažniausiai susiduria su vis besikartojančiais trauminiais prisiminimais, negatyviomis mintimis, neigiamu Dievo įvaizdžiu, savigarbos trūkumu ir užvaldyti grasinančiomis stipriomis emocijomis. Tačiau šiuos potyrius įmanoma teisingai tvarkyti, nors gali prireikti ir dvasinio palydėtojo, konsultanto ar kito profesionalo pagalbos.

Jeigu savo „nelaisvai pasirinktas“ rekolekcijas priimsime šitaip nusiteikę, pamažu pradėsime labiau save mylėti, gydysime prisiminimus, atviriau priimsime savo sužeistumą ir susitaikysime su praeitimi. Prieš svarstant kaip save priimti ir gydyti pirmiausia reikia aiškiai pripažinti mūsų santykį su dievybe ir desperatišką meilės troškimą. Tai laisvina.


https://www.jesuit.ie/blog/brendan-mcmanus/why-loc...

Iš anglų kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ

Dalintis