​Penkiasdešimties dienų džiaugsmo laikas

Penkiasdešimt dienų trunkantis Velykų laikas – seniausias liturginių metų laikotarpis. Jis iš dalies atitinka žydų kalendoriaus laikotarpį nuo Neraugintos duonos šventės iki Savaičių šventės (Sekminių). Visas Velykų laikas, nuo Velykų iki Sekminių yra švenčiamas kaip viena šventė. Tai tarsi penkiasdešimt dienų besitęsiantis sekmadienis. Šv. Atanazas jį vadina “didžiuoju sekmadieniu”.

Per visą tą laiką pirmaisiais amžiais buvo dažnai giedama Aleliuja, draudžiama pasninkauti ir melstis klūpant; tai laikas, labai tinkamas teikti Krikšto sakramentą. Tertulijonas sako, kad kiekvieną šio penkiadešimties dienų laikotarpio dieną reikia švęsti “su dideliu džiaugsmu”. Anot Irenėjaus, tai ištisa šventė, tokia pat svarbi kaip sekmadienis. Taip, kaip sekmadienis yra pirmoji ir aštuntoji diena, taip “didysis Sekmadienis”, kurį sudaro penkiasdešimt dienų, prasideda prisikėlimo diena ir tęsiasi per aštuonias savaites, aštuonis sekmadienius. Todėl jį galima vadinti “sekmadienų oktava” ir “savaičių savaite”. Sekmadienių oktavos pabrėžimas išryškina eschatologinį Velykų laiko pobūdį. Šv. Bazilijus rašo: “Visas penkiasdešimtadienis mums primena prisikėlimą, mūsų laukiantį kitame pasaulyje”.

Bažnyčia, atsiliepdama į žmonių poreikius, V a. pradėjo atskiromis šventėmis švęsti Viešpaties prisikėlimą, Jo Žengimą į dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimą, pagal Apaštalų darbuose aprašytą chronologiją.

Dalintis