Mūsų gyvenimo adventas

Adventas pirmiausia mus kviečia pažvelgti į ateitį, būti laukimo ir vilties žmonėmis. Mes per dažnai ir per greitai paskęstame tame, ką vadiname dabartimi, nors ji tėra tik perėjimas iš praeities, kurios jau nekontroliuojame, į ateitį, kurios dar neturime. Mes per lengvai atmetame viltis bei toli siekiančias svajones ir dar didžiuojamės, kad, anot kai kurių, gebame tvirtai abiem kojomis stovėti ant žemės ir neatidėliodami imtis svarbiausių užduočių. Tačiau, nežiūrėdami į ateitį, tikrai nesuvokiame, kokia yra dabarties uždavinių prasmė ir tikslas.

Adventas mus kviečia žvelgti į ateitį ir kai ką planuoti porytdienai. Jis kviečia tvirtai laikytis įsitikinimo, kad, ir artimos ateities planui žlugus, mes galime į tą ateitį žengti drąsiai, sugebėdami pasipriešinti trumparegiškai rezignacijai, nes tikime amžina Dievo ateitimi. Advento metu turėtume savęs klausti, ar mūsų dvasia ir širdis, pranokdama dabartį, turi bent truputį erdvės ateičiai ir naujumui.

Argi Dievo Dvasia, esanti mumyse, nesimeldžia neišsakomais atodūsiais, kaip sako apaštalas Paulius? Ar mums negalioja ištarmė, kad mes visi esame paties Dievo mokiniai, nes patepimas Dvasios, kurią gavome iš Dievo, jau dabar yra mumyse ir nereikia, kad mus kas nors mokytų, jog mes jau esame gimę iš Dievo (žr. 1 Jn 2, 27)?

Remdamiesi krikščionišku požiūriu ir patirtimi, galime teigti, kad dabartis savyje jau neša ateitį. Amžina Dievo ateitis yra jo jėga ir galia dabartyje. Eidami per savo gyvenimo adventą, turėtume šito nepamiršti. Mes turėtume ne tik žavėtis savo gyvenimo medžio žiedais ir lapais, kurie yra laikini, bet ir laukti vaisių, kurie nematomai ant jo noksta. Žinoma, tik tas, kuris geba tylėti, melstis ir yra kantrus, mus dažnai užklumpančios bauginančios tylos, kurioje gyvena Dievas, sugeba neleisti užgožti kasdienos triukšmui bei pasaulio pramogų šurmuliui. Dėl to jis jau dabar gali toje tyloje ką nors išgirsti ir paragauti amžinojo gyvenimo, kuris jau yra šiame sužeistame pasaulyje kaip šventa Dievo buvimo vieta mumyse.

Kas geba budėti, tylėti ir laukti, tas jau dabar gali patirti, kad adventas leidžia paslaptingai pajusti, atrodytų, neapčiuopiamą Dievą. Reikia tik priimti tai, ko moko adventas, – tuomet išgirsime, kad nusivylimo, nesėkmių ar apleidimo tuštuma yra pripildyta amžino Dievo palankumo. O jis mums siūlo ne ką nors, kas mums patiktų, bet dosniai viską viename, t. y. save patį – amžiną, šventą, mylintį ir atleidžiantį Dievą.


Pagal Karl Rahner Advent unseres Lebens („Das große Kirchenjahr“, Herder, Freiburg) parengė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ

Dalintis