Didysis Velykų tridienis

Jau IV a. pabaigoje šv. Ambraziejus kalbėjo apie “šventąjį tridienį”, kuriame Kristus “kentėjo, ilsėjosi ir prisikėlė”. Kiek vėliau ir šv. Augustinas minėjo “švenčiausią nukryžiuoto, palaidoto ir prisikėlusio Viešpaties tridienį”. Tačiau pavadinimas “Velykų tridienis” tapo visuotinai priimtas tik XX a. 3-ajame dešimtmetyje.

Velykų tridienio šaknys glūdi Jeruzalės Bažnyčios liturgijoje. Žmonės, gyvenę ten, kur įvyko Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas norėjo išgyventi kiekvieną Evangelijų atpasakotą įvykį tuo laiku ir toje vietoje, kur jis vyko. Apie tai pasakoja piligrimė Egerija, lankiusis Jeruzalėje 381-84 m.

Bendrosiose liturginių metų normose sakoma: “Kristaus kančios ir prisikėlimo Velykų tridienis yra visų liturginių metų kulminacija”. Velykų tridienis prasideda Didžiojo Ketvirtadienio vakare Paskutinės Vakarienės Mišiomis, pasiekia viršūnę Velyknaktį ir baigiasi Velykų sekmadienio Vakarine malda.

Didysis Ketvirtadienis

Didysis Ketvirtadienis priklauso dviems liturginiams laikotarpiams: iki Liturginių Valandų Vakarinės maldos tęsiasi gavėnia, o Paskutinės Vakarienės Mišiomis prasideda Velykų tridienis.

Egerija pasakoja, kad Didįjį Ketvirtadienį Jeruzalėje būdavo švenčiamos dvejos Mišios: vienos vidurdienį Kankinių bazilikoje, gavėnios pabaigai, o antrosios tuojau po jų Kalvarijoje, Kryžiaus papėdėje, Eucharistijos įsteigimo paminėjimui. IV a. pab. daugelyje Vakarų šalių taip pat buvo dviejų Mišių praktika. Šv. Augustinas liudija, kad Afrikoje kai kur Mišios būdavo švenčiamos Didžiojo Ketvirtadienio ryte, kad norintieji galėtų užbaigti pasninką po “Velykų maudyklės”; kitur Eucharistiją švęsdavo vakare, įprastinėmis valandomis; o dar kitur – po vakarienės, norėdami artimiau sekti Paskutine Vakariene.

Paskutinės Vakarienės Mišių įžangos priegiesmyje atsispindi viso Velykų tridienio tema: “Didžiuokimės mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriame slypi mūsų išganymas, gyvenimas ir prisikėlimas, kuriuo mes esame išgelbėti ir išvaduoti” ( plg. Gal 6, 14).

Giedant Garbės himną skambinama bažnyčios varpais, o jį baigus varpai nutyla iki Velyknakčio. Tai labai senas paprotys, siekiantis Karolingų laikus. IX a. autorius Amalarijus iš Metzo įžvelgia jame nuolankumo ženklą, sekant Viešpaties nusižeminimą. Anot jo, medinis kleketas paskutinėmis Didžiosios savaitės dienomis, geriau išreiškia Viešpaties savęs apiplėšimą kančioje. Daugelyje vietų tuo metu negrojama ir vargonais. Žmonės tai laikė “ausų pasninku”, panašiai kaip kryžių ir statulų uždengimą – “akių pasninku”.

Po skaitinių ir pamokslo būna kojų mazgojimo apeiga, prisimenant Viešpaties priesaką: “Jei tad aš – Viešpats ir mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau” (Jn 13, 14-15).

Po baigiamosios Mišių maldos Švenčiausiasis Sakramentas, paliktas Didžiojo Penktadienio pamaldoms, iškilmingoje procesijoje išnešamas į šoninį altorių ar koplyčią. Po to nudengiamas altorius. Dar kurį laiką adoruojamas Švč. Sakramentas, tačiau po vidurnakčio jau be iškilmių.

Didysis Penktadienis

Didysis Penktadienis, Kristaus mirties diena, visuomet buvo liūdesio ir pasninko diena. Apie Didžiojo Penktadienio ir Didžiojo Šeštadienio pasninką kalbama ir Ipolito “Bažnytinėje tvarkoje”: tai toks pasninkas, kai keturiasdešimt valandų nebuvo galima nei valgyti, nei gerti; tik ligoniams ir nėščioms moterims buvo leidžiama valgyti duoną su vandeniu. V a. pr. Popiežius Inocentas I kalbėdamas apie šį pasninką, remiasi tuo, kad jo laikėsi jau apaštalai.

Pirmasis Didžiojo Penktadienio liturgijos liudijimas mus pasiekė iš IV a. pab. Jeruzalės. Egerija aprašo Didžiojo Penktadienio apeigas Jeruzalėje: ryte krikščionys susirinkdavo prie Golgotos pagarbinti Kristaus Kryžių, o po pietų rinkdavosi Žodžio liturgijai, kurios metu skaitomas Kančios aprašymas. Jeruzalės Didžiosios Savaitės liturgija tapo pavyzdžiu ir Vakarų Bažnyčios liturgijai.

Didžiojo Penktadienio pamaldas tradiciškai sudaro trys dalys: Žodžio liturgija, Kryžiaus pagarbinimas ir Komunija. Pamaldose vietoj juodų liturginių drabužių dabar dėvimi raudoni, nes raudona – kankinių spalva, ypač tinkanti minint Kristaus kančią, iš kurios visi kankiniai semėsi meilės ir tvirtumo.

Po kryžiaus pagarbinimo altorius uždengiamas drobule, ant jo patiesiamas korporalas, padedamas Mišiolas. Tada diakonas, o jeigu jo nėra, pats kunigas, atneša Švč. Sakramentą, visems stovint ir tylint. Švč. Sakramentą palydi du patarnautojai su degančiomis žvakėmis. Po to kalbama “Tėve mūsų” malda ir atliekamos Komunijos apeigos, kaip paprastai Mišiose. Po Komunijos maldos kunigas, ištiesęs rankas kalba šią maldą už žmones: “Tenužengia, Viešpatie, tavo gausi palaima ant šių žmonių, kurie paminėjo tavo Sūnaus mirtį, tikėdami jo ir savo prisikėlimu. Suteik jiems atleidimą ir paguodą, sustiprink jų tikėjimą ir amžinojo išganymo viltį”.

Didysis Šeštadienis

Didįjį Šeštadienį prisimename Jėzaus atilsį kape ir Jo nužengimą į pragarus, kur jis slėpiningai susitiko su visais Jo laukiančiais, kad atvertų dangaus vartus, kaip moko apaštalas Petras (1 Pt 3, 19-20; 4, 6). Tai rimties ir laukimo diena. Pirmaisiais amžiais pagrindinis šios dienos bruožas buvo visiškas pasninkas. Vėliau, kaip pasakoja šv. Augustinas, Didžiojo Šeštadienio rytą susirinkdavo katechumenai viešai sukalbėti Tikėjimo išpažinimą, kuris jiems buvo įteiktas gavėnioje. Išskyrus įprastinę Rytmetinę ir Vakarinę maldą, Bažnyčia niekada neorganizavo ypatingų pamaldų, skirtų pagerbti Kristaus atilsį kape. Liturginių Valandų maldos ir priegiesmiai yra paimti iš senųjų Liturginių Valandų tekstų. Skaitinių Valandos antrasis skaitinys iškalbingai skelbia dvasinę “didžiojo ir šventojo šabo” prasmę ir Adomo vaikų laukiančią garbę. Ta pati tema atsispindi dienos maldoje, kuri yra nauja.

Velyknakčio slėpinys

Perėjimas iš mirties slėpinio į prisikėlimo slėpinį. Šią ypatingai iškilmingą naktį, kuri yra liturginių metų viršūnė, švenčiama ir Kristaus mirtis, ir Jo prisikėlimas. Ši naktis yra išganymo slėpinio ašis, centras; todėl ir Velykų sekmadienis skaičiuojamas dviem būdais: kaip trečioji Velykų tridienio diena ir pirmoji penkiasdešimt dienų trunkančio Velykų laiko diena. Tai vientisas ir nedalomas šventimas, žvelgiantis atgal, į Didįjį Penktadienį bei pasirengimo Velykoms laiką ir į priekį, į nenutrūkstamą penkiasdešimties dienų prisikėlusio Viešpaties pergalės šventimą.

Kristaus Išganytojo ir krikščionio, kuris yra išganytas, slėpinys. Švęsdama Kristaus mirtį ir prisikėlimą, Bažnyčia ne tik prisimena praėjusį istorinį įvykį. Ji “sakramentiškai” švenčia išganymo slėpinį. Prisimindama Kristaus mirtį ir prisikėlimą, ji sudabartina jų slėpiningą veiksmingumą. Todėl Velykų slėpinys yra tuo pat metu Kristaus – galvos, ir Bažnyčios – Jo kūno slėpinys. Velykų Vigilijoje Kristus ypatingu būdu teikia Bažnyčiai išganingą savo mirties ir prisikėlimo galią.

Visų vigilijų motina. Krikščionių bendruomenė švenčia Velykų slėpinį budėdama maldoje, klausydamasi Dievo Žodžio skaitinių ir švęsdama įkrikščioninimo sakramentus. Šv. Augustinas Velyknaktį vadina “visų šventųjų vigilijų motina”. 1970 m. Mišiolas taip apibendrina Velykų vigilijos prasmę: “Ši naktis pagal labai seną tradiciją yra Viešpačiui pašvęstoji (Iš 12, 42). Todėl tikintieji, Evangelijos pamokyti (Lk 12, 35 ir t.), su žiburiais rankose, tebūna panašūs į žmones, laukiančius grįžtančio Šeimininko, kad parvykęs rastų juos budinčius ir susodintų prie stalo”.

Taigi savo turiniu Velykų Vigilija yra ir Senojo Testamento žmonių išėjimo, ir Viešpaties mirties bei prisikėlimo minėjimas; per įkrikščioninimo sakramentus prisikėlęs Kristus yra susirinkusioje krikščionių bendruomenėje. Kartu tai ir Jo sugrįžimo laukimo laikas. Ilgai buvo manoma, kad antrasis Kristaus sugrįžimas įvyks būtent Velyknaktį. Velykinis šlovinimas Exsultet paeiliui kalba apie visus šios nakties aspektus:

(…) Štai dabar Velykų šventės,

kada aukojamas tikrasis Avinėlis

ir jo kraujas nuo amžinosios mirties gelbi tikinčiuosius.

Štai toji naktis,

kurioje kadaise mūsų tikėjimo protėviams –

Izraelio vaikams, išvestiems iš Egipto,

tu leidai sausomis kojomis pereiti Raudonąją jūrą.

Štai ta naktis,

kurioje ugnies stulpas išsklaidė nuodėmių tamsą.

Šitoji naktis viso pasaulio tikinčiuosius Kristų,

pakėlusi iš žemiškų ydų bei nuodėmės purvo,

grąžina malonei ir šventųjų bendrijai.

Štai ta naktis,

kurioje mirties pančius sutraukęs,

Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo.

(…) Tikrai šioji naktis palaiminga:

joje dangus su žeme, Dievas – su žmonija suartėja!

Todėl tave, Viešpatie, meldžiame:

ši tavo garbei pašvęsta žvakė

tegul niekada nepaliauja

nakties ūkanas sklaidžiusi.

Tegul jos šviesa maloni tau būna

ir į dangaus žiburių spindėjimą įsilieja.

Ją bešviečiančią tegul vis atranda Žvaigždė rytmetinė,

Toji Žvaigždė, kuri niekada nenusileidžia, -

Tavo Sūnus Jėzus Kristus,

kuris, iš mirties viešpatijos sugrįžęs,

skaidriai nušvito žmonijai

ir gyvena bei viešpatauja per amžius.

Šaltiniai:

Adam, Adolf “The Liturgical Year”. Pueblo Publishing Company, New York, 1981.

Martimort, A. G. “The Church at Prayer”, Volume IV. The Liturgical Press, Collegeville, Minnesota1986.

Kajackas, A. “Bažnyčia liturgijoje. Liturgijos raida istorijoje”, Lietuvos Katechetikos centras”, 1997

“Katalikų Bažnyčios Katekizmas”, Tarpdiecezinė Katechetikos komisijos leidykla, 1996.

Cantalamessa, Raniero “Velykų slėpinys”, Gyvieji akmenėliai, Kaunas, 1999

Dalintis