T. Algirdo Palioko, SJ pašaukimo istorija


Pašaukimas – tai meilė, kuri pirmiausia kyla iš Dievo ir virsta kūnu žmoguje. Pašaukimas ir meilė –neatskiriami. Pašaukimas yra melodija, kuri atliekama dviese. Žmogus ją pasirenka. Laimingas pašauktasis, jei leidžiasi Dievo vedamas. Tada jo gyvenimo melodija patinka ir Dievui, ir žmonėms.

Kada Dievas pašaukė mane? Atsakyti negaliu, nes gyvenimo kelionėje nuo žirgo numestas nebuvau. Pašaukimas atėjo nematant, nejaučiant, labai pamažu.

Tikiu, kad Dievo planuose jau iš anksto buvau numatytas. Po truputį buvau kuriamas prosenelių genuose. O tėvai, kaip ir Senojo Testamento laikais, matyt, savo pirmagimį pašventė Dievui. Tačiau iš jų neišgirdau nė vieno vienintelio žodžio, kad jie džiaugtųsi, mane regėdami kunigu. Matyt, pašaukimo užuomazgą gavau jau su motinos pienu, ir nematomai Dievas slaptoje jį augino ir puoselėjo.

Ryšiai su Dievu per bažnyčią mezgėsi dar ankstyvoje vaikystėje. Su jaunesne seserimi pirmaisiais mėnesių sekmadieniais dalyvaudavome procesijose. Man tekdavo nešti palmės šaką. Žiūrėdavau į augesnius berniukus, kurie laikė berniukų vėliavos kaspinus, o augiausias pačią vėliavą nešė. Svajojau: kai paaugsiu, tada būsiu prie vėliavos, o po to išsipildys didžiausia svajonė – tarnausiu Mišioms ir skambinsiu varpeliu. Viskas pildėsi. Nemanau, kad gėris be niekur nieko paima ant sparnų ir neša tave aukštyn, vis aukštyn. Mano gerosios mamytės malda ir auka, manau, pynėsi su rūpesčiu ir malda sesers širdietės, kuri vadovavo procesijai ir jai pavestų „purplelių“ dvasingumui.

Vaikystės santykiai su Viešpačiu mezgėsi ne tik per kasdieninę maldą, bet ir dalyvaujant liturginėse apeigose. Tais laikais per gegužines, birželines ir spalio vakarines pamaldas būdavo išstatomas Švč. Sakramentas. Pamaldoms patarnaudavau kasdien. Mėgau giesmes, o labiausiai patikdavo žiūrėti į Ostiją ir visai nenusibosdavo.

Kažkaip palengva ryškėjo mintis apie kunigystę. Mokykloje pašaukimas galutinai subrendo ir paskutiniais metais jau žinojau, kur stosiu. Per vieną dieną išlaikiau stojamuosius egzaminus į kunigų seminariją, bet sovietinis saugumas nepraleido. Prasidėjo nežinia. Tik po kažkiek metų supratau, kad Dievas buvo paruošęs antrą pašaukimą, o iki jo išsipildymo turėjo praeiti dar keleri metai.

Paauglystėje kurį laiką buvo kilusi mintis tapti gydytoju. Bet greitai praėjo nugalėjus argumentui, kad, be abejo, bus atvejų, kai negalėsiu padėti. Teks nuleisti rankas likimo akivaizdoje. O tai būtų buvę per sunku pakelti.

Vienuolinis pašaukimas atsirado staiga kartu su galimybe tapti kunigu. Bet apie tai – iš eilės. Kai saugumas nepraleido į kunigų seminariją, pradėjau zakristijonauti. Atrodo, po metų panūdau aplankyti nuo seno pažįstamą, Nemunėlio Radviliškio kleboną Povilą Varžinską. Ten buvo ištremtas tuo metu dar tik vyskupas Vincentas Sladkevičius, MIC. Kadangi prieš metus jau buvome susipažinę, jis žinojo, kad manimi galima pasitikėti, tad patarė: „Zakristijonu nebūk. Geriau pasirink savo mėgstamą sritį ir baik aukštąjį mokslą. Tiktai žiūrėk, kad nesudarytum kliūčių pašaukimui. Kunigystę pasieksi, nes Dievas neduoda pašaukimo, jei jis negalėtų išsipildyti.“ Anais laikais vyskupu buvo tikima panašiai kaip Dievu. Ir aš džiugiai yriausi pirmyn neabejodamas, nors ir nežinodamas, kaip viskas pildysis.

Įstojau į Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas), į radiotechnikos specialybę. Baigimo metais aplankiau vyskupą. O jis sako: „Galimybė siekti kunigystės jau atsirado. Jei tikrai esi apsisprendęs, apsigalvok ir pasirink vienuoliją, nes aš neduosiu šventimų jaunuoliui, kuris neturi savo dvasinės šeimos, bendruomenės, nes negalėsi būti oficialus kunigas ir gyventi savo vyskupijos kunigų bendruomenėje.“ Be įrodinėjimų man tapo aišku. Tą kartą jis padavė laišką tėvui Albinui Dumbliauskui, SJ, sakydamas, kad jis padės siekti kunigystės. Per kelis pokalbius t. Albinas atskleidė jėzuitiškus principus, kurie rezonansu atsiliepė į mano vidinį dvasinį pasaulį. Buvau laimingas, pasiekęs pašaukimo išsipildymo pradžią.

Gal keista, kaip aš galėjau šitaip – „viens du“ – pakeisti savo viso gyvenimo kryptį? Su Jėzaus Draugija buvau susipažinęs iš spausdinių, likusių po karo ir dar nesunaikintų sovietinės valdžios. Turėjau laimės paskaitinėti prieškarinius žurnalus: „Lurdas“, „Pranciškonų pasaulis“, „Žvaigždė“, „Misijos“. Du paskutinieji buvo leidžiami jėzuitų. Jie man darė įspūdį straipsnių turiniu, iliustracijomis ir spaudos kokybe. Tad aš žinojau, kur einu. Įdomu, kad vyskupas, pats būdamas marijonas, nesiūlė savo vienuolijos. Manau, numatė, kur labiau tinku. O apie kitas vienuolijas anais laikais neturėjome jokių žinių. Žodžiu, pasirinkimo nebuvo. Aš šventai klausiau vyskupo ir jo patarimais neabejojau. Taip Dievas vedė sudėtingu keliu, kuriam vadovavo klusnumas.

Per gyvenimą teko atlikti įvairias tarnystes. Labai vertinu Atgailos sakramento administravimą. Ateina žmogus vienoks, o nueina kitoks. Dažnai net išore pasikeičia, o kas įvyksta jo vidiniame pasauly – to neapsakysi. Išrišimu padedi Dievui jį paguosti, sustiprinti, pradžiuginti ir įvairiomis malonėmis apipilti. Ir tu esi šio nuostabaus vyksmo dalyvis.

2008 metais atkeltas į Kauną, radau gerai jėzuitų išpurentą sielų dirvą. Dvasiniame kelyje pažengę žmonės ieško kunigo, kai gyvenimas darosi per sunkus, neįmanomas. Kartais jame kapstaisi, ir vis vietoje, bet širdyje atsiradęs nerimas nebeleidžia susitaikyti su tuo, kas yra, ilgesys traukia vis labiau pažinti Dievą ir į artumą su Juo. Bandymai eiti vienam – tarsi be rezultatų, nes tam reikia pagalbos, palydėjimo. Kaip vadovas reikalingas kalnuose, taip ir dvasios palydėtojas – dvasiniam augimui. Kiek paguodos, matant, kaip Dievas, išvadavęs iš įvairiausių sužeidimų, išgydytą ir nuskaistintą, dangaus ilgesio užvaldytą žmogų veda autentiškais kiekvienos asmenybės keliais.

Vienas lauke – ne karys. Kaip sunku tikinčiajam išsilaikyti slopinančioje ir net priešiškoje aplinkoje. Tad susitikdamas su bendraminčių grupele žmogus pasijunta ne vienas. Čia gauna ir pats duoda. Dvasinis augimas keičia įpročius, gyvenimo būdą, vertybių hierarchiją, santykius, atsiranda daugiau ramybės ir vidinio džiaugsmo... O tu eini kartu, džiaugiesi Dievo darbais ir supranti, koks reikalingas čia buvai... Baigus rekolekcijų kursą „Eik į savo kambarėlį“, malonu išgirsti, kad ir kitais metais „mes norime siekti dvasingumo, norime eiti kartu ir norime jūsų palydėjimo“. Vadinasi, žmonėms gera po jėzuitų bažnyčios skliautais ir, paragavę dvasinio maisto, jo nori dar daugiau. Šlovė Viešpačiui!

Didysis žmonijos gelbėjimo slėpinys – šv. Mišios. Nekruvinoji auka Sūnaus Tėvui, kasdien atsikartojanti tūkstančius kartų, permaldauja Tėvą ir lieja malonių upes Dievo tautai. Ir tu, būdamas tik smiltelė, padedi Jėzui aukoti Save Tėvui už pasaulį ir pabaigoje susivieniji su pačiu Dievu. Per 47 kunigystės metus paaukojau tūkstančius šv. Mišių ir nepripratau, jų sakrali liturgija nevirto mechaniška. Kas šventa, ir liko šventa.

Sprendžiančiam pašaukimo klausimą patarčiau nebijoti aukos ir patikėti Dievo meile, kuri niekada neapvils. Tu – ne vienas lauke karys.

Kun. Algirdas Paliokas, SJ

Dalintis