Pašaukimo kelias į kunigystę ir Draugiją

Po kunigystės šventimų manosios Krikštonių parapijos klebonas kun. Jonas Reitelaitis papasakojo, kad krikšto dieną motina paaukojo mane Švč. Mergelei Marijai; ji meldė, kad, jei vaikelis užaugs sveikas, labai norėtų, jog jis būtų geras kunigas. Motina man to nespėjo papasakoti, nes mirė, kai ėjau tryliktus metus.

Po Pirmosios Komunijos, turėdamas septynerius metus, motinos paragintas tapau ministrantu ir be pertraukos juo išbuvau iki studijų kunigų seminarijoje. Klebonas su ministrantais mažai bendravo ir apie kunigystę nekalbėdavo. Tačiau bažnyčioje buvo klebono biblioteka, ir man leisdavo pačiam pasirinkti norimų knygų. Anuomet nebuvo interneto, todėl knygų skaitymas užėmė visą mano laisvą nuo pamokų laiką, ir jos formavo pasaulėžiūrą. Knygose radau atsakymų į daugelį tikėjimo abejonių, kurių anuomet netrūko.

Vieną 1950-ųjų dieną motina papasakojo, kad pas bažnyčios puošėją slapta gyvena geras kunigas, pasiūlė nueiti ir patarnauti jo aukojamose Mišiose. Tokiu būdu užsimezgė draugystė su saleziečių direktoriumi kun. Antanu Skelčiu, kuris, norėdamas išvengti arešto, slapstėsi pas gerus žmones. Kun. Antanas man daug pasakojo apie kun. Joną Bosko ir saleziečius; davė paskaityti knygelę „Jaunasis Don Bosko“. Perskaičiau ir jutau norą būti panašus į tą jaunąjį Jonuką, vėliau tapusį saleziečių vienuolijos įkūrėju.

Kun. Antanas paragino mane kas dvi savaites atlikti išpažintį ir kasdien priimti Švč. Sakramentą. Draugystė su kunigu tęsėsi iki 1954 m., kai čekistai kunigą Antaną Skeltį areštavo. Ačiū Dievui, Stalinas jau buvo miręs, ir po kelių tardymo dienų kunigas išėjo į laisvę; buvo paskirtas tarnauti Leipalingio parapijoje. Bendravimas su kun. Skelčiu, ir ne vien tik su juo, labai daug prisidėjo prie mano pašaukimo į kunigystę.

Mano parapijoje gyveno brolis pranciškonas Antanas Taučikas. Kai sovietai uždarė vienuolynus, brolis Antanas iš Kretingos sugrįžo į kaimą ir apsistojo pas gimines; sekmadieniais ateidavo į bažnyčią. Susidraugavau su šiuo pranciškonu, kuris turėjo daug religinių knygų ir mielai man duodavo skaityti.

Mokydamasis dešimtoje klasėje, pradėjau mokytis lotynų kalbą, nes aiškiai jutau, kur krypsta visos mano mintys. Baigęs vidurinę mokyklą, iškart važiavau į Kauno kunigų seminariją. Labai nerimavau, nes nebuvo aišku, ar galėsiu mokytis seminarijoje, kadangi klierikus pradėjo šaukti į tarnybą kariuomenėje, ir seminarijos vadovybė buvo nutarusi priimti studijuoti tik tuos vyrus, kurie jau atitarnavę. O man buvo tik šešiolikti metai. Dideliam mano džiaugsmui, vasaros pabaigoje gavau pakvietimą atvykti į seminariją; priėmė mus penkis, dar netarnavusius kariuomenėje, nes trūko atitarnavusiųjų.

Antrais studijų metais prisidėjau prie slapto seminaristų būrelio, kuris vadinosi „Asociatio religiosa sacerdotalis“ (ARS) – kunigų religinis būrelis. Seminaristų būrelio steigėjas buvo tėvas jėzuitas Pranciškus Masilionis; seminarijos prefektas kun. Vincentas Sladkevičius šiam sumanymui pritarė ir jį palaikė. Turėjome statutą, kuriame buvo nubrėžtos gairės, kokiais kunigais turėtume tapti. Planavome gyventi vienuoliškai, visiškai atsidavę sielovadai, labai brangindami Eucharistiją. 1957 metais per vasaros atostogas tėvas Pranciškus Palėvenėje šio būrelio nariams pravedė aštuonių dienų rekolekcijas, kurios man padarė nepaprastai gilų poveikį. Tais pačiais metais išvažiavau į sovietinę kariuomenę ir trejus metus dvasiškai gaivinausi per šias rekolekcijas gautomis mintimis.

Baigęs kunigų seminariją, privačiai daviau neturto įžadą; nenutrūko ir ryšys su tėvu Pranciškumi Masilioniu bei kitais ARS būrelio kunigais. 1967 metais šio būrelio narys kun. Kazimieras Žemėnas pakišo mintį, kad abu galėtume stoti į Jėzaus Draugiją. Pasiūlymas man buvo priimtinas. Kun. Kazimieras man pasakė: kai būsiu visiškai apsisprendęs, turėčiau nuvykti į Stirnius pas kunigą jėzuitą Joną Danylą, kuris tuo metu ėjo Draugijos provincijolo pareigas. 1968 m. vasarą įvykdžiau savo pasiryžimą: su tėvu J. Danyla sutarėme, kad atliksiu mėnesio rekolekcijas Tilžės parapijoje pas kun. Romualdą Blažį, SJ, ir po jų pradėsiu naujokyną. Rugpjūčio viduryje pradėjau rekolekcijas, kurios ir nulėmė tolimesnę mano, kaip kunigo ir Draugijos nario, gyvenimą bei tarnystę.

Šiandien, žvelgdamas į savo praeitį iš daugelio metų perspektyvos, dėkoju Dievui už kunigystę ir pašaukimą į Draugiją, kuri padėjo susidaryti tvirtus dvasinio gyvenimo pamatus; jie buvo reikalingi, atliekant kunigo, vėliau – vyskupo pareigas, o ypač reikalingi, kai daug metų reikėjo rizikuoti laisve ir eiti nelaisvės keliais. Kokia didelė Dievo dovana turėti tokią stiprią atramą!

Kardinolas Sigitas Tamkevičius, SJ

Dalintis