Jėzus kviečia švelniai

Kaip vaikui man buvo sunku susiturėti vietoje. Viskas man buvo įdomu, viską norėjosi patirti ir, ačiū Dievui, augdamas tikrai turėjau nuostabias sąlygas patenkinti savo smalsumą. Augau daugiavaikėje šeimoje užmiestyje, aplinkui buvo daug gamtos, vasaromis nemažai keliaudavom. Kita vertus, tas toks hiperaktyvumas man pridarydavo ir bėdos, – mokykloje gaudavau elgesio pastabų, baudų, tėvų iškvietimų ir net administracijos grasinimų išmesti mane iš mokyklos. Nuo 5-os klasės mokiausi Kauno jėzuitų gimnazijoje ir ji man labai patiko, tad, kai kartą 8-oje klasėje peržengiau „raudoną liniją“, nusprendžiau, kad reikia nustoti bandyti visą pasaulį pajuokti ir imtis rimtai dirbti, kuriant savo ateitį.

Nors šeimoje tikėjimas buvo praktikuojamas, su Dievu iki vėlyvos paauglystės turėjau nevienareikšmį santykį. Iš vienos pusės, jaučiausi patrauktas minties, kad egzistuoja visagalis ir beribiai išmintingas Dievas, bet iš kitos pusės, niekaip negalėjau surišti, ką bendro su šitu Dievu turi visos tos viešos religinės apeigos, giesmės ir maldos, su kuriomis augant vis tekdavo susidurti. Religinėje praktikoje neįžvelgdavau tos visagalybės ir tos išminties, kurios man buvo mano Dievo esminiai skiriamieji bruožai. Tuo metu man jos atrodė tik kaip kažkoks keistas žmonių pasilinksminimo būdas. Ir – kiek nuobodokas.

Paauglystėje kažkaip savaime atsitraukiau nuo mano aplinkoje aktyvių religinių grupių ir nuo maldos. Svarbiau ir įdomiau man atrodė siekti išminties ir galios. Vyresnėse mokyklos klasėse pradėjau daug ir sunkiai mokytis, prisiimdavau visokių iššūkių, svajojau apie tolimus kraštus, apie būsimą garbę ir siekiau pirmauti visuose dalykuose, – savo vietą po saule išsikovodamas dėka ne socialinių privilegijų, bet dėka savo paties valios pastangų. Gimnazijos metais pasižymėjau aukštais pasiekimais, dirbau mokinių įmonėje, praleidau mainų metus JAV, užsiiminėjau debatais, vadovavau moksleivių atstovybei, važinėdavau į tarptautines politikos konferencijas, pasirinkau pabaigti prestižinę abitūros programą – tarptautinį bakalaureatą. Mane motyvavo mintis, kad, vedamas savo begalinių ambicijų, galėsiu išgelbėti pasaulį. Nežinojau, nuo ko tiksliai išgelbėti, bet ši mintis man labai patiko, – ji padėdavo pateisinti tą nuolatinį savo tuštybių bandymą versti dorybėmis. Kažkaip žinojau, kad garbė, įtaka ir galia nepriklauso dorybių sąrašui, bet vis tiek jų siekiau – vardan to kažkokio neapibrėžtai didingo tikslo padaryti pasaulį geresnį.

Pats nesupratau, ko siekiau. Toks va „protingas“, o nesugebėjau suprasti paprasčiausio dalyko ir vedamas tokių ambicijų nemačiau, kas po nosim: to, kad, norėdamas išgelbėti pasaulį, iš tikrųjų siekiau jį sau palenkti. Juk gelbėtojas visada yra pranašesnis už gelbstimąjį. Visas mano gyvenimo projektas – veržtis į gyvenimą, siekti aukštumų ir skintis savo kelią per sunkumus – iš tikrųjų buvo motyvuojamas kvailiausio žmogui įmanomo dalyko – bandymo savęs dalimi paversti pasaulį, kurio, iš tikrųjų, jis pats yra dalis. Čia yra visas puikybės absurdas: būnant kažkuo, norėti savyje sutalpinti viską. Mano kilnūs tikslai ir prasmingi užsiėmimai buvo tik gražus kiautas kažko, kas viduje buvo visai supuvę.

Gal nė nebūčiau vargęs imtis apie tai mąstyti, jei ne vienas paprastas dalykas: paskutiniais mokyklos metais buvau pasidaręs baisiai nelaimingas. Labai siusdavau dėl kitų klaidų ir labiausiai – dėl savo paties klaidų; buvau patekęs į perfekcionizmo pinkles. Išgyvendavau didelį stresą ir nuovargį, bandydamas viską atlikti nepriekaištingai, o tai, be kita ko, mane darė labai vienišu. Savo sieloje ėmiau nešioti kažkokią tamsią, bedugnę prarają, kuri į save siurbė mano sielos gyvastį. Vasarą, prieš prasidedant paskutiniams mokyklos metams, ėmiau nujausti, kad gyvenu tuštybėmis ir tarnauju stabams. Bet to sau pripažinti dar neleidau.

Tuo metu dirbau vasaros darbą vienoje užkandinėje ir laisvalaikiu užuovėjos ėmiau ieškoti dvasinėje literatūroje – dykumos tėvų pasakojimuose. Skaitydamas apie jų pasaulio atsisakymą, askezes, nusižeminimus ir išmintį, širdyje jaučiau kažkokį džiugesį ir laikiną palengvėjimą. Čia tai bent, galvojau, šitie žmonės nesiekia nei pripažinimo, nei įtakos, nei karjeros, nei nori kažką išgelbėti, – ir vis tiek savo rankose turi viską, apie ką aš svajojau – galybę, išmintį, tiesą. Tuo tarpu mano gyvenimas darėsi nepakeliamas, sielos tamsybės plėtėsi ir jaučiausi netenkąs jėgų gyventi. Ėmiau su ta baisybe kovoti, imituodamas dykumų tėvus – pasninku ir budėjimu. 2014 m. liepos 4 d., anksti ryte, pajutau norą palikti namus ir išeiti. Be tikslo klaidžiojau po rūku padengtą dar miegantį miestą. Kažkaip atsidūriau prieš vienos bažnyčios duris. Ten prisėdau. Po kelių valandų atvyko kunigas ir atidarė bažnyčios duris – pasiruošti laikyti rytines Mišias. Pamaniau, gerai, bus Mišios. Prieš Mišioms prasidedant, meldžiausi prieš Marijos statulą, kad mane išgelbėtų. Tuomet prasidėjo Šv. Mišios ir atėjo laikas pakylėjimo daliai – kada duona paverčiama Kristaus kūnu. Tą akimirką manyje kažkas lūžo ir aš tariau tai ostijai kunigo rankose: užteks mano žodžių, Viešpatie, dabar prabilk į mane Tu. Tuoj pat pajutau, kad esu nežabotos galybės akivaizdoje, kuri man švelniu balsu tarė: Lukai, aš noriu, kad būtum mano kunigas. Tada grįžau į Mišių liturgiją ir prapliupau ašaromis, nes širdyje jaučiau begalinę laisvę ir begalinę pilnatvę. Jaučiau, kad atidavęs visą save Dievui, buvau sau grąžintas išgydytas. Mišioms pasibaigus, išeinančius pro duris žmones sveikino vienas seminaristas. Jam padavus man ranką, tariau jam: aš norėčiau tapti kunigu. Gal galėtumėte man padėti?

Nuo to prasidėjo ieškojimų kelionė: ar turėčiau būti diecezinis kunigas, ar kokioje nors vienuolijoje. Nieko apie šitus dalykus neišmaniau, nes prieš tai nė įsivaizduoti neįsivaizdavau, kad toks galėtų būti man skirtas kelias. Mano pasirinkimu negalėjo atsistebėti daug žmonių ir net artimiausiai mane pažinoję iš pradžių manė, kad kalbu nerimtai. Bet sprendimu savo gyvenimą dėl Dievo apversti aukštyn kojomis nė kiek neabejojau. Paskutiniais mokyklos metais paprašiau vieno jėzuito būti mano dvasiniu palydėtoju. Per tuos metus paaiškėjo, kad jėzuitų charizma atitinka manąją. Jėzuitai savo užduotimi laiko viso pasaulio gerovę (t. y. jie mąsto globaliai), o taip pat jėzuitų dvasingumui yra būdinga protavimas, mąstymas, analizė. Mane patraukė ir asmeniniai jėzuitų pavyzdžiai. Pas jėzuitus jaučiausi galįs visą save – tokį, koks esu – pavesti didesnei Dievo garbei. Po pokalbio su provincijolu ir keliais kitais jėzuitais, buvau priimtas ir, gavęs bakalaureato programos baigimo atestatą, iškeliavau į Niurnbergą dvejiems nuotykingiems ir mane labai subrandinusiems naujokyno metams. Po jų trejus metus praleidau studijuodamas filosofiją Miunchene. Tada, prieš metus laiko, grįžau į Vilnių darbuotis jaunimo sielovadoje MAGIS, Vilniaus jėzuitų gimnazijoje mokytoju bei sielovadoje ir kt. Žvelgdamas atgal, jaučiu dėkingumą Dievui, kuris mane surado tamsybėse ir man atvėrė akis suprasti, ko kiekviename savo gyvenimo troškime troškau iš tiesų – troškau Jo paties, t. y. būti, kaip Jis.

Savo pašaukimo ieškančiam žmogui linkėčiau pasitikėti, kad Dievas tau kalba ta kalba, kurią tu gali suprasti. Kreipk žvilgsnį ne į tai, kur pats manai, jog Dievas tave turėtų kviesti, bet žvelk į tai, kas tave laisvina, žavi ir kas kelia nuostabą ir tada klausk savęs: ką per tai Dievas nori man pasakyti apie mano pašaukimą? Ir visame tame galbūt pravers viena mintis, kurios mane išmokė patirtis: Dievas nepasirenka vertų, bet padaro vertais tuos, kuriuos pasirenka.

Dalintis