Donato Kuzmicko, SJ pašaukimo istorija

Gimiau 1992 m. vasario 21 d. Vilniuje. Esu vienturtis vaikas šeimoje. Užaugau Naujininkų mikrorajone, gyvenome trijų kambarių bute kartu su seneliais. Apie tikėjimą namuose buvo mažai kalbama, tačiau esu dėkingas savo močiutei už išmokintą „Tėve mūsų“ maldą. Kai mokiausi trečioje klasėje, persikraustėme į kitą rajoną. Atsimenu, man buvo nelengvas metas – nauja aplinka, mokykla, nauji draugai ir nauji išbandymai.

Metai bėgo, keičiausi ir aš. Vidiniai idealai kito, keisdami ir supratimą apie pasaulį. Kai sulaukiau 17 metų, mano mylimas senelis iškeliavo į amžinybę. Buvo sunku, pradėjau dažniau mąstyti apie savo egzistencijos prasmę. Kas aš esu? Kam gyvenu? Kur rasti vidinę ramybę? Kaip tapti laimingam? Šie klausimai dažnai sukdavosi galvoje, todėl ėmiau ieškoti atsakymų. Pradėjau nuo pasaulio teikiamų malonumų, tikėdamasis, kad pasilinksminimai su draugais, klubai, alkoholis suteiks man laimės. Tačiau klydau – gana greitai paaiškėjo, kad tai manęs neužpildo, kad vis tiek kažko trūksta.

Leisdamasis į paieškas susidūriau su didžiuliais klodais populiariosios psichologijos, kurios tikrai netrūksta knygynuose. Dauguma tų knygų autorių teigė radę raktą į laimę. Valio! – pagalvojau, – pagaliau gausiu atsakymų. Skaičiau nemažai knygų apie tai, kaip valdydamas mintis gali pritraukti į savo gyvenimą to, ko tau reikia. Bandžiau tai taikyti praktikoje ir pakliuvau į gerai užmaskuotas puikybės pinkles. Jaučiausi žinąs tokių dalykų, apie kuriuos kiti nenutuokia. Tačiau, laikui bėgant, tai vedė į neviltį, nes kai neįvykdavo taip, kaip norėdavau, pradėdavau save kaltinti, kad per mažai savimi pasitikėjau. Baigiantis mokyklos laikui, suimdavo nerimas, nes visiškai neįsivaizdavau, kur noriu stoti ir ką išvis noriu veikti gyvenime.

Baigęs mokyklą, ketverius metus studijavau Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Studijos buvo neakivaizdinės, todėl galėjau derinti mokslą ir darbą. Dvejus metus dirbau baldų parduotuvėje pirkėjų konsultantu. Nuostabi patirtis, tekdavo sutikti įvairių žmonių, kartais ir nelabai draugiškų, tai augino mano toleranciją kitiems. Vėliau nusprendžiau darbą labiau sieti su studijomis ir įsidarbinau elektrotechniku. Darbas buvo tikrai įdomus, išmokdavau vis ko nors naujo.

Studijuodamas susidomėjau budizmu. Atrodė, kad Tibeto vienuoliai tikrai žino kelią į laimę. Pradėjau skaityti knygas apie budizmą, apie Dalai Lamą, žiūrėti filmus šia tema, medituoti. Medituodamas turėdavau atsiriboti nuo šio pasaulio, nuo visų emocijų ir minčių, „susilieti su visata“. Knygose būdavo teigiama, kad jausmai trukdo išsilaisvinti, tad reikia nuo jų atsiriboti, tačiau, atsisakydamas jausmų, aš atsisakyčiau ir meilės, o tai jau kirtosi su mano minimaliu krikščionišku suvokimu. Trumpai tariant, neradau toje filosofijoje to, ko ieškojau. Tačiau prietarai, būrimai, energijų valdymas kūne ir didžiulis Budos paveikslas ant sienos kažkodėl buvo priimtini.

Laimės paieškos sumažino pagreitį, grįžau prie pasaulio siūlomų ,,džiaugsmų“ ir jau nebesitikėjau rasti ko nors daugiau. Tačiau kaip tik tada Dievas man pasiūlė pakeisti gyvenimą. Kartą, surinkinėdamas baldus pas vieną moterį, vardu Leonora, išgirdau gerąją naujieną, kad tikroji Meilė yra Jėzus Kristus. Esu labai dėkingas Viešpačiui, kad leido mums susipažinti. Jos liudijimas paskatino pradėti labiau domėtis Jėzumi. (Man tada buvo apie 20 metų.) Į galvą pradėjo lįsti mintys apie išpažintį, kurios niekada nebuvau atlikęs. Buvo baisu, tačiau sukaupęs drąsą nuėjau prie klausyklos Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, pas kleboną Edvardą Rydziką. Po trumpo pokalbio jis pasikvietė į zakristiją, įteikė mažą katekizmo knygelę, kurioje raudonu tušinuku buvo pabraukęs vietas, kurias rekomendavo įsiminti apie pagrindines tikėjimo tiesas.

Po dar kelių vizitų kunigas, matydamas, kad esu pasirengęs atlikti išpažintį ir nuoširdžiai gailiuosi dėl praeities klystkelių, suteikė man Atgailos sakramentą. Tą dieną atsiminsiu ilgai, nes tikrai susidūriau su Dievo gailestingumu. Sūnaus palaidūno istorija Luko evangelijoje puikiai atspindi tai, ką tuomet išgyvenau. Pasijutau tartum būčiau ištrauktas iš purvo ir gerai nuplautas. Buvau toks laimingas, kad nežinojau, kaip toliau gyventi. Tai paskatino mane dar labiau ieškoti Dievo. Supratau, kad manyje esantį troškulį, kurio niekaip negalėjau numalšinti, gali nuraminti tik Jis.

Pirmą kartą apie dvasinį pašaukimą ėmiau mąstyti ant Kryžių kalno Šiauliuose. Tos mintys mane glumino, nes buvo sunku apsispręsti tarp šeimos ir kunigystės. Klausiau Dievo, kaip jis norėtų, kad nugyvenčiau savo gyvenimą, stebėjau jo siunčiamus ženklus. Ilgainiui nusprendžiau stoti į kunigų seminariją. Apsilankiau joje, susipažinau su ten studijuojančiais žmonėmis. Tačiau, dar nespėjęs ten įstoti, pamačiau Samuelio grupės skelbimą. Ši grupė, padedanti atpažinti pašaukimą, kad ir koks jis būtų, man parinko nuostabų dvasinį palydėtoją t. Mindaugą Malinauską, SJ. Su juo diskutavome apie mano troškimą tapti dvasininku ir jis pasiūlė pasidomėti įvairių vienuolinių ordinų veikla. Taip atėjo noras susipažinti ir šv. Ignaco Lojolos dvasingumu. Į jį gilindamasis bei dalyvaudamas įvairiose rekolekcijose pajutau, kad noriu labiau pažinti Kristų, Jėzaus Draugiją ir save patį.

Po nuoširdžių pokalbių su tuometiniu Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolu t. Gintaru Vitkumi ir keturiais egzaminatoriais gavau laišką, kad esu priimtas kandidatu į Jėzaus Draugiją. Porą mėnesių gyvenau Guopstų rekolekcijų namuose. Čia buvo puiki proga susipažinti su Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleiviais, atvykstančiais atlikti rekolekcijų. Tuo pat metu su mokytoja mokiausi vokiečių kalbą, nes buvo aišku, kad naujokyną pradėsiu Vokietijoje, Niurnberge. Vėliau provincijolas pasiūlė pagilinti vokiečių kalbos žinias Miunchene. Ten atvykau 2016 m. balandį. Šv. Aloyzo Gonzagos jėzuitų bendruomenėje praleidau beveik 5 mėnesius; lankiau kalbos mokyklą, susipažinau su daugeliu nuostabių žmonių. Į naujokyną Niurnberge įstojau 2016 m. rugsėjo 18 d. Tai buvo nepaprasta diena, širdyje jaučiau didelę paguodą.

Peržvelgdamas naujokyno patirtį matau, kad didžiausią įtaką mano sprendimui stoti į Draugiją padarė ketvirtoji praktika, kurios metu porą mėnesių teko praleisti Kauno jėzuitų namuose. Kai iš labai arti pamačiau, su kokiu užsidegimu broliai tarnauja Dievui ir žmonėms, man nebeliko dvejonių, ar noriu tapti vienu iš jų.

Po naujokyno – filosofijos studijos Miunchene. Už jas esu labai dėkingas Draugijai. Pažinau daug nuostabių asmenybių ir įgavau daugiau pasitikėjimo studijose. Dabar esu magisteriumo etape (tai praktinis ugdymo laikas tarp filosofijos ir teologijos studijų). Gyvenu Kauno bendruomenėje ir dirbu Kauno jėzuitų gimnazijos mokytoju, dėstau tikybą.

Daugiausia džiaugsmo būnant jėzuitu teikia tarnystė kitiems. O tų tarnysčių yra skirtingų, tiek mokykloje, tiek Magis klube (ignaciškojo jaunimo bendruomenėje), tiek ir pačioje jėzuitų bendruomenėje. Bet labiausiai mane džiugina dvasiniai pokalbiai su žmonėmis, vienaip ar kitaip ieškančiais Dievo. Žinoma, iššūkių taip pat būna, kartais gautos užduotys, atrodo, pranoksta manąsias ribas ir dėl to kyla baimė. Bet, išlaikant gerą santykį su Dievu ir broliais, jokie iššūkiai nebaisūs. Žmogui, ieškančiam savo pašaukimo, galiu patarti labai gerai įsiklausytį į savo širdies balsą, o jį atpažinus drąsiai juo sekti.


Donatas Kuzmickas, SJ

Dalintis