​Keletas pasiūlymų, kaip padėti tvirtą pamatą

Vienas iš raktinių biblinių įvaizdžių mums primena, kad būtina padėti tvirtą pamatą (žr. Mt 7, 24– 27). Pasakojime dramatiškai atskleidžiamas skirtumas tarp statybos ant uolos ir ant smėlio. Viena iš pamato ypatybių yra ta, kad jis turi būti padėtas iš anksto. Paviršiuje nematomi, bet giliai įkasti pamatai turi didžiulę reikšmę pastato stabilumui. Pamatų svarba ypač suvokiama tada, kai užeina audra ir išbando pastato konstrukciją. Covido pandemijos laikas suteikia progą svarbiam „kasimo“ darbui, kad pagilintume savo pamatus ir turėtume į ką įsitverti ištikus grėsmingoms asmeninėms ir visuomeninėms audroms. Žemiau pateikiame dešimt konkrečių ignaciškųjų patarimų, kaip parengti gerą pamatą. Galbūt jis padės atlaikyti daugelį audrų.

1. Pažink save. Senovės graikų išmintis pabrėžia, kad itin svarbi yra kelionė į save. Nuodugnus savęs pažinimas padeda žmogui būti kūrybingam, atsakingam ir laisvam. Kiekvienam iš mūsų yra duota dovana ar talentas kurioje nors srityje, bet turime ir šešėlių. Apmąstant gyvenimo patirtį ir atrandant jo prasmę gali pasitarnauti dienoraščio rašymas. Mąstydamas apie sunkias patirtis, prašyk dieviškos pagalbos. Jų apmąstymas gali užtrukti visą gyvenimą, gal todėl mes taip ilgai ir gyvename. Ignacas sako, kad gebėjimas apmąstyti patirtis, jausmus ir troškimus įgalina keliauti toliau.

2. Priimk savo žmogiškumą. Kiekvienas esame sudėtingas kūno, proto ir sielos darinys, apdovanotas nuostabiomis dovanomis, tačiau puikiai gebame ir save apgaudinėti. Veikti mus dažnai skatina troškimai. Nekontroliuojami, jie gali pražudyti ir, atvirkščiai, kontroliuojami troškimai gali praturtinti. Labai gerai, kad turime įrankių, su kuriais, pasitelkę nuolankumą ir kliaudamiesi Dievu, savyje galime padaryti didelių dalykų. Mumyse glūdi du pagrindiniai judesiai: Dievo ir gyvenimo link, ir priešingas. Mes galime išmokti atpažinti savo jausmus ar nuotaikas ir tuo gebėjimu naudotis. Iššūkį kelia tai, kad turime priimti savyje esantį darinį iš gero ir blogo. Ignacas sako, kad Dievas yra ne paviršiniuose, bet giliausiuose mūsų troškimuose.

3. Pažabok savo demonus. Daugelį mūsų vargina praeities žaizdos ar paslaptys, galinčios stipriai trikdyti mūsų ramybę ir laimę. Reikia išdrįsti į jas pažvelgti ir paprašyti pagalbos, pavyzdžiui, konsultanto ar gero draugo, ir žengti būtinus žingsnius pirmyn. Ignacas sako: privalai sąmoningai pasipriešinti polinkiui leisti demonams viešpatauti tavyje.

4. Kai ką atitaisyk. Be jokios abejonės (tai itin pabrėžia anoniminiai alkoholikai), mes esame padarę klaidų. Dėl to turime pareigą kiek įmanoma stengtis atitaisyti blogus dalykus, kuriuos padarėme. Jie yra konkretūs, tai ne vien tik kalbos. Žodis „atsiprašau“ čia turi nueiti ilgą kelią. Ignacas sako: pasipriešink puikybei; tu esi sutaikytas nusidėjėlis, tad susitaikyk ir su kitais.

5. Priimk pagalbą, kai jos reikia. Nė vienas nėra nepriklausoma sala. Esame, kas esame, dėl santykio su kitais žmonėmis ir institucijomis. Pripažinęs, kad ko nors negali padaryti vienas, ieškai pagalbos ar žmonių, galinčių padėti. Mūsų ego to nemėgsta. Todėl turi aktyviai veikti prieš šį polinkį, kad priimtum reikiamą pagalbą. Ignacas sako: gerai apsvarstyk veikimo, paramos, pasitikrinimo ir atskaitomybės būdus.

6. Reguliariai melskis ar medituok. Tai – didžiausias iššūkis, nes reikalauja pripažinti savo ribotumus, aukštesnės galios poreikį bei poreikį prašyti pagalbos. Tai truputį primena baterijos įkrovimą – nėra greitesnio būdo, kaip tik kuriam laikui tam tikrais intervalais ją prijungti prie elektros šaltinio. Maldą nuolat praktikuojant, tampa lengviau. Dvasia meldžiasi mumyse. Ignacas sako, kad Dievą turime įsileisti ir duoti jam laiko, kad iš mūsų padarytų puikius įrankius.

7. Pataisyk blogus įpročius. Savaime dalykai geriau nesiklosto, todėl apsisprendęs juos keisti mėgink įveikti blogus įpročius, pasitelkdamas savo jėgas bei pripažindamas, kad reikia Dievo pagalbos. Kilus ypač sunkiems iššūkiams, melskis, lyg viskas priklausytų nuo tavęs, ir veik, lyg viskas priklausytų nuo Dievo. Blogą įprotį pataisyti užtrunka apie septynias savaites, tad pradėk dabar. Ignacas sako: leisk Dievo malonei veikti pačią problemos šaknį, pašalink visas nuolaužas.

8. Dėkok tiems, kurie tau padėjo tapti, kas esi. Iš tikrųjų naudinga pažvelgti atgal ir pagalvoti apie visus žmones, malonius atvejus, kurie padėjo tau tapti tuo, kas esi dabar. Prisimink, kad ir pats turi panašią galią kitus nukreipti į gerą. Pralaužk negatyvumo užtvarą ir jį apgailėk, nes negatyvumas niekur neveda. Ignacas sako: puoselėk dėkingumą.

9. Apmąstyk savo gyvenimą ir tai, ar jis dera su tavuoju tikslu bei suvokta prasme. Nemenkas iššūkis yra peržiūrėti pasirinkimus ir kompromisus, padarytus priimant svarbius sprendimus. Suprask, kad visada turi pasirinkimą, melsk įžvalgos, ką reikia daryti dabar: ar toliau taip gyventi, ar ką nors keisti. Gyvenime pasitaiko netvarkos, tačiau jame vis tiek veikia Dievas, ir mes visada galime rinktis, net jeigu prasmę tenka atrasti nepalankiomis aplinkybėmis. Ignacas sako, kad iš tikrųjų gyvensime tuomet, kai sąmoningai nukreipsime save į misiją.

10. Pamąstyk apie savo mirtį – ji tikrai įvyks! Kokį savo gyvenimą norėtum matyti žvelgdamas atgal, kaip norėtum būti prisimenamas, ką dėl to gali daryti dabar? Tai ne liguista spekuliacija, o labiau kvietimas visavertiškai išgyventi tą laiką, kurį turi kaip dovaną. Sekdami Jėzumi, mes žinome, kad neturime bijoti mirties. Ignacas sako, kad mūsų gyvenimo centras yra Kristaus kryžius.


https://www.jesuit.ie/blog/brendan-mcmanus/suggestions-for-building-foun...

Iš anglų kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ

Dalintis