Lukas Ambraziejus. Apie dar vieną jėzuitiško ugdymo patirtį

2017 m. vasario 9 d. Už lango brėkšta rožinis, žvarbus rytas Vilniuje, o aš šiandien mėgaujuosi pirmu laisvadieniu per porą savaičių. Didžioji dalis mano praktikos Vilniuje jau praėjo ir esu nepaprastai laimingas, kad šią patirtį įgijau. Tarnauti vargšams – tikrai pats geriausias mano iki šiol atrastas vaistas nuo baisiųjų gyvenimo ligų. Kankina nuovargis? Eik tarnauti. Depresija? Eik tarnauti. Egzistencijos beprasmybė? Eik tarnauti! Cituoju Vaižgantą: „Ieškojau laimės kitiems, radau ją sau pačiam.“ Jau ir anksčiau mąsčiau apie šitą paradoksalų gyvenimo dėsnį, bet niekada jo nebuvau taip konkrečiai išgyvenęs, kaip dabar.

Vietą, kurioje dirbu, globoja garsiosios Motinos Teresės iš Kalkutos įsteigto vienuoliško ordino seserys, kurios ieško ir randa Jėzų Kristų labai paprastai – rūpindamosi vargingiausiais iš vargšų. Myli nemylimus, priima atstumtuosius, guodžia kenčiančius, maitina alkstančius, girdo ištroškusius, rengia nuogus, šildo sušalusius, prausia purvinus, tvarsto žaizdotus ir padeda varginamiems įvairių priklausomybių iš jų išsilaisvinti. Seserys kasdien gyvena įdėmiai besiklausydamos mūsų Viešpaties žodžių: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėt vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Pačios seserys (jų paprastai būna 6–8) Vilniuje gyvena nedideliame atskirame pastate, vienuolinėje klauzūroje. Jis siekiasi su kitu keturių aukštų pastatu, kuris yra jų darbo vieta. Pirmame aukšte – didelė salė, kurioje triskart per savaitę žmonės iš gatvės (nuo 40 iki 60) gauna seserų virtos sriubos, duonos, kartais „Iki“ parduotuvių tinklo padovanotų pyragų ar vaisių, kurių vartojimo terminas baigiasi. Tame pačiame aukšte yra ir tualetai bei dušai, kuriuose kartą per savaitę vyrai ir moterys jiems paskirtu laiku gali nusiprausti ir pasikeisti drabužius. Kadangi patys neturi galimybių skalbtis, mes jiems kas savaitę tiesiog duodame švarius dėvėtus drabužius, paaukotus kitų žmonių. Taip pat čia yra ir vaistinėlė, kurioje tvarstome lankytojų žaizdas ir daliname vaistus nuo skausmo, kosulio, vitaminus ir pan. – tai, ko jie patys negalėtų įsigyti. Dauguma šių vargšų žmonių neturi asmens dokumentų ir ligoninės jų nepriima, tai jeigu seserys nepasirūpintų, gangrenuojančios pėdos, nušalę pirštai, nudegintos rankos, užkrėstos žaizdos būtų visiškai negydomos.

Antras pastato aukštas skirtas nuolat čia gyvenančiai namų bendruomenei. Joje – apie 10 žmonių, kurie kartu gydosi nuo alkoholio arba (ir) narkotikų priklausomybių, lanko anoniminių alkoholikų, narkomanų grupes, dirba namuose ir laikosi seserų nustatytos dienotvarkės. Kai kurie jų – netekę namų ir būtų tiesiog likę gatvėje. Čia žmonės paprastai pasilieka 3–6 mėnesius, kol išsigydo arba susiranda darbą ar būstą ir tada juos pakeičia kiti. Įvyksta ir tikrų stebuklėlių, pvz., šią savaitę viena moteris narkomanė, nesusijusi su šitais namais, ėjo parduoti savo paso, kad nusipirktų narkotikų, ir kažkaip jai šovė į galvą mintis paskambinti mums į duris. Atidariau, pakviečiau į vidų, tai dabar gyvena kartu ir yra pasiryžusi gydytis.

Mes turime ir daug kitų veiklų: lankyti priemiestyje įsikūrusius nakvynės namus (ir nunešti žmonėms maisto), lankyti sergančius tuberkulioze, katekizuoti vaikus ir suaugusiuosius, padėti skurstančioms šeimoms ir kt. Yra tikrai daug realaus fizinio skurdo, kurį bandome palengvinti. Bet šitas darbas nėra vien socialinis projektas taisyti politinės ekonomikos klaidas. Taip pat tai nėra vien priemonė šviesti visuomenę ar skatinti žmones gerai elgtis. Čia, centre, svarbi ne ekonomika ar politika, bet konkretus kenčiantis žmogus. Mes stengiamės šitam žmogui grąžinti prarastą arba atimtą savivertę, kuri nepriklauso nuo statuso visuomenėje, pareigų ar gebėjimų, bet kyla iš to, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Šito orumo ir vertumo būti mylimam niekas iš jų negali atimti ir visa, ką mes darome, yra priemonės jam tai suprasti. Taigi mes rūpinamės ir mylime žmones, o ne stengiamės dėl aukštų rezultatų ar įspūdingų laimėjimų. Tai reiškia, kad didelę dalį savo laiko darbe dažnai praleidžiu sėdėdamas šalia žmogaus ir leisdamas jam kalbėti, pasakoti, dalytis išgyvenimais. Aš rodau nuoširdų susidomėjimą juo, klausausi ir duodu patarimą, o kartais, jo neturėdamas, tiesiog kenčiu kartu, t. y. užjaučiu.

Skurdas nėra vien gyvenimas nepasiturint. Skurdas dar gali būti socialinis, intelektinis ir dvasinis. Socialinis skurdas atsiranda, kai nutrūksta ryšiai su šeima, draugais ir plačiąja visuomene. Ypač stipriai nuo jo kenčia žmonės, turintys priklausomybių, ir jei savo geranorišku buvimu šalia galiu padėti žmogui jaustis svarbiam, vertingam ir mylimam, tai prasmingesnės veiklos nė sugalvoti negalėčiau. Seserų pašaukimas nėra kovoti su skurdu struktūriniu lygmeniu, išraunant jo šaknis, bet mylėti patį skurstantį, ir toks tyras, paprastas jų požiūris į gyvenimo vertybes mane vis dar be galo stebina. Motina Teresė nuolat sakydavo, kad mes negalime padaryti didelių dalykų, o tik mažus dalykus su didele meile. Jau paminėjau ir kitą svarų gailestingumo namų skirtumą nuo nevyriausybinės socialinės organizacijos – tikėjimą, kad, tarnaudami vargšams, mes tarnaujame visatos Kūrėjui ir Dievui. Prie kiekvieno kryžiaus šituose namuose kabo užrašas: „Trokštu“, primenantis paskutinius Jėzaus žodžius ant kryžiaus. Seserys tvirtai tiki, kad kiekvieno pas jas ateinančio ištroškusio žmogaus lūpomis kalba tas pats agonijoje ant kryžiaus mirštantis pasaulio Išganytojas…

Intelektinį žmonių skurdą siekiama įveikti katechezėmis. Šeštadieniais porai valandų kviečiame vaikus ir su sesėmis padalijame į dvi grupes. Keletą kartų vienai grupei užsiėmimus turėjau vesti aš, ir lengva tikrai nebuvo, juk vaikai savo tėvų yra labai prastai auklėjami arba visai neturi ryšio su jais. Bet kažkaip vieną kitą supratimo sėklytę juose vis tiek pavyksta pasėti. Suaugusiesiems katechezė vyksta sekmadieniais po šv. Mišių ir tuomet seserys arba koks nors svečias skaito paskaitą pasirinkta tema, atsako į klausimus.

Dvasinis skurdas yra pats rimčiausias, nes, netikint į Dievą, neturint dvasinės atramos, kiekvienas sunkumas bus triuškinantis, o tokių išbandymų vargšų gyvenimuose tikrai netrūksta. Kita vertus, tikinčiam kiekvienas sunkumas tampa galimybe augti asmeniškai ir santykyje su kenčiančiu Kristumi. Tad tikintis žmogus yra augantis, o augantis žmogus yra laimingas.

Prieš pasiūlydami sriubos, su žmonėmis iš gatvės meldžiamės, skaitome Dievo žodį ir jį komentuojame. Kartą per savaitę visi (gyvenantys namuose ir žmonės iš gatvės) yra kviečiami į valandą trunkančią Švč. Sakramento adoraciją, kurioje ir giedame, ir skaitome Šventąjį Raštą. Žmonėms, gyvenantiems bendruomenėje, kasdieninė bendruomeninė malda, malda prieš valgant ir dalyvavimas šv. Mišiose keletą kartų per savaitę yra privalomas. Aš prisidedu giesmėmis, pamokslėliais, vadovaudamas maldai. Kartais žmonės ateina pas mane dvasinio pokalbio, tad kiek sugebu, padedu.

Laiškai bičiuliams 2017 1 (31)

Dalintis