Jėzaus Draugija

Ar žinote, kad Draugijos simbolis yra monograma IHS, susidedanti iš trijų pirmųjų Jėzaus vardo raidžių graikų kalba?.. Lotyniškai IHS gali reikšti Iesum Habemus Socium (mes turime Jėzų, kaip bendražygį) arba Iesus Hominum Salvator (Jėzus, Pasaulio Atpirkėjas). Šiame puslapyje skaitykite apie Jėzaus Draugijos įkūrėją Ignacą Lojolą, apie Draugijos istoriją, misiją ir valdymo struktūrą.


Šv. Ignacas Lojola (14911556)


Jėzaus Draugijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola gimė 1491 m. Ispanijoje, baskų provincijoje Gipuskojoje (Guipuczoa), savo kilmingai šeimai priklausiusioje Lojolų pilyje. Augo mokydamasis dvaro etiketo ir, kaip pats prisipažįsta, buvo atsidavęs pasaulio tuštybėmis, nesisaugojo nuodėmės. Būdamas jaunas vyras stojo tarnauti Navaros vicekaraliui.


Ignacas riterio šarvuose1521m. gegužės 20 d. prancūzams puolant Pamplonos tvirtovę, sviedinys sunkiai sužalojo abi Ignaco kojas. Jis buvo nugabentas į tėvų pilį. Žaizdos gijo sunkiai. Priverstas ilgai gulėti lovoje, Ignacas ėmė po truputį atpažinti Dievo kvietimą palikti senąjį gyvenimą ir rengtis piligrimystės ir atgailos kelionei Jeruzalės link. Metus ten gyveno atgailaudamas, melsdamasis, pasninkaudamas ir elgetaudamas.

Vėliau, po dvasinės kovos, kuri jo vos nenuvedė prie savižudybės, Ignacas atpažino, kad Dievas jį kviečia padėti sieloms. Iš pradžių mokęs žmones maldos būdų ir kitų dalykų apie krikščionišką gyvenimą, nusprendė, kad galėtų geriau padėti sieloms, jeigu mokytųsi universitete. Mat tais laikais mokslų nebaigusiems buvo draudžiama kalbėti apie Dievą.

Galiausiai Ignacas atsidūrė Paryžiuje. 1529 m. spalį pradėjęs studijuoti Šv. Barboros kolegijoje, gyveno viename kambaryje su Petru Favru ir Pranciškumi Ksaveru. Jie tapo dalimi būrelio studentų, kurie leidosi Ignaco įtikinami paskirti savo gyvenimą Dievui. Nepavykus bendrai kelionei į Jeruzalę, bendražygiai nusprendė save patikėti popiežiaus globai Romoje. Tuo metu elgetavo, tarnavo ligoninėse, miestuose mokė žmones katechezės.





Galiausiai bendražygiai atvyko į Romą ir po ilgų svarstymų nusprendė, kad nori kurti vienuolinį ordiną. Jie save laikė sielų gelbėtojais, gyvenančiais bendruomenėje ir klausančiais savo vyresniojo, paklusnaus Šventajam Tėvui. Jie norėjo būti Kristaus mokslo skelbėjais, pasirengusiais vykti visur, kur pasiųs popiežius. Ordino įsteigimas popiežiaus bule patvirtintas 1540 m. rugsėjo 27 d.


Ignacas popiežiui įteikia jėzuitų konstitucijas


Penkiolika metų Ignacas kūrė naująją Draugiją ir jai vadovavo, rūpinosi jos augimu, parašė Draugijos Konstitucijas. Draugija sparčiai augo, plisdama į kitas valstybes: Italiją, Prancūziją, Portugaliją, Vokietiją, Angliją ir kt. Romos bažnyčiose Ignacas sakydavo pamokslus, mokė vaikus, vadovavo kandidatų į Draugiją dvasinėms pratyboms. Su daugeliu žmonių be atvangos susirašinėdavo ne vien Draugijos reikalais, bet ir vadovavo jų dvasiniam gyvenimui. Ignacas net įkūrė Šv. Mortos namus buvusioms prostitutėms ir prieglaudą jaunoms mergaitėms, kurioms grėsė pavojus būti išnaudotoms. Įsteigė našlaičių namus ir pastatė namus maurams bei žydams, panorusiems tapti krikščionimis. 1551 m. įsteigė Romos kolegiją – visų vėlesnių jėzuitų kolegijų pavyzdį. Norėdamas užbėgti už akių Vokietijoje plintančiai Reformacijai, 1552 m. Romoje įsteigė kolegiją seminaristams vokiečiams. Be to, popiežius įpareigojo jėzuitus rengti įvairius disputus su Liuterio šalininkais Vokietijoje, o vėliau juos paskyrė atstovauti Bažnyčiai Tridento susirinkime.


Ignacas Lojola, Jėzaus Draugijos įkūrėjas

Suprastėjus sveikatai, 1556-ųjų liepos 31 dieną Dievo karys Ignacas iškeliavo į dangų, kad, kaip pats sakė, dar karščiau melstųsi už Draugiją ir už popiežių.

Ignacas Lojola paskelbtas šventuoju 1622 m. kovo 12 d. kartu su Pranciškumi Ksaveru. Jėzuitų įkūrėjo šventė minima liepos 31 d.

Daugiau apie Ignaco gyvenimą galite skaityti paspaudę ant nuorodos.







Draugijos istorija


Steigdami ordiną jėzuitai pasivadino Jėzaus Draugija, tuo siekdami išreikšti savo nusiteikimą, kad galiausiai ne kuris nors iš jų, bet tiktai pats Jėzus yra šio būrio vyresnysis. Pavadinimas Jėzaus Draugija tuo pačiu reiškia atskirų jos narių bendrystę dėl to paties visus vienijančio tikslo. Tarp pirmųjų bendražygių buvo vyrai iš visų Europos kampų. Jėzuitai, kurių gimtosios šalys tarpusavyje kariavo, vadino vienas kitą bičiuliais.


Pirmieji Ignaco bendražygiai


Nuo pat pradžių Jėzaus Draugija pasižymėjo aktyvia apaštaline veikla. Jėzuitai didelį dėmesį skyrė švietimui, steigė kolegijas ir universitetus, išvystė plačią misijų veiklą, pirmiausiai į Braziliją, Indiją, Etiopiją, vėliau į kitas šalis.

Tam, kad geriau galėtų prisitaikyti prie vietos tradicijų ir gyvenimo būdo, jėzuitai atsisakė vieningo vienuoliško apdaro ir bendros choro maldos – Draugija savo nariams patiki atsakomybę patiems savarankiškai rasti tinkamus kasdienės maldos būdus, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriose jie yra.

XVI –XVIII a. jėzuitų ordinas buvo pagrindinė varomoji jėga daugelyje gamtos mokslų sričių. Athanasius Kirchner pirmasis tyrė mikrobus pasinaudodamas mikroskopu. Daugybė mėnulio kraterių yra pavadinti jėzuitų vardais. Roger Joseph Boscovich pirmasis atrado, kad mėnulyje nėra atmosferos. Jėzuitai pirmieji lotynų kalba parašė knygą apie Japoniją, kiti – tapo pirmaisiais europiečiais, įžengusiais į Uždraustąjį miestą ir tapusiais net Kinijos imperatoriaus patarėjais (Matteo Ricci). Vertė Bibliją ir katekizmą į vietos kalbas. Dar kiti gynė vietinius Pietų Amerikos gyventojus nuo kolonializmo žiaurumų ir kūrė redukcijas – ištisus miestus džiunglėse, nepavaldžius Europos karaliams. Dar kiti keliavo skelbti taikos ir Evangelijos pas susipriešinusias gentis į Kanadą (Jean de Brebeuf) arba užstoti ir guosti vergų, laivais plukdomų iš Afrikos į Karibus (Peter Claver). Savo veikalais filosofijos (Franz Suarez, Luis de Molina) ir teologijos (Petrus Canisius, Robert Bellarmin) srityse paliko neišdildomą žymę Europos intelektinėje istorijoje.

Per didžiulį savo mokyklų ir kolegijų tinklą Europoje bei savo pareigas, būdami karalių ir žymių visuomenės veikėjų nuodėmklausiais, jėzuitai ėmė daryti didelę įtaką visuomenei ir politikai. Kai kuriais atvejais atsitraukė nuo savo pirmutinio pašaukimo „sekti varganu ir pažemintu Kristumi“ ir pasidavė galios bei tuštybės pagundoms. Dėl kai kurių Europos valdovų priešiško nusistatymo 1773 m. popiežius ordiną uždarė. Tuo metu imperatorienės Kotrynos II jėzuitams dar buvo leista veikti Rusijos. Ordinas vėl buvo atkurtas 1814 m.

Popiežiškasis jėzuitų ordino uždarymo atminimo medalis 1773 m.

Draugijai atsikūrus, jos laukė ištisas šimtmetis naujų sunkumų. 1820 m. jėzuitai buvo išvaryti iš Rusijos imperijos ir grįžo į savo gimtines Europoje. Deja, stiprėjantys liberalūs ir socialistiniai judėjimai Europoje priešinosi jėzuitų veiklai. Anot jų, savo universaliu identitetu jėzuitai nebetiko naujajai Europai ir jos augančiai nacionalinei sąmonei. Jie vėl buvo išvaryti iš Šveicarijos, Vokietijos, Portugalijos bei kitų šalių ir turėjo glaustis svetur arba keliauti į misijas. Nepaisant to, šiuo laiku jėzuitai daug nuveikė reformuodami savo pedagogikos modelį ir plėtodami vadovavimo dvasinėms pratyboms metodus. Sparčiai augo Draugijos narių skaičius. Vienas įžymiausių šio laikotarpio jėzuitų buvo Gerald Manley Hopkins, pasižymėjęs anglų poetas. Kitas – garsus paleontologas Pierre Teilhard de Chardin, prisidėjęs prie „Pekino žmogaus“ atradimo.

Po Vatikano II susirinkimo jėzuitai aktyviai siekė įgyvendinti Bažnyčios išreikštą troškimą neužsidaryti nuo pasaulio, bet Evangelijos Dvasia rūpintis mūsų laikų problemomis. Draugija suprato savo misiją kaip „tikėjimo tarnystę ir teisingumo skleidimą“, pridėdama, kad negali būti tikėjimo tarnystės be teisingumo skatinimo. Siekiant padėti nuo Vietnamo karo baisybių varganose valtyse bėgantiems vyrams, moterims ir vaikams, įkurta Jėzuitų tarnyba pabėgėliams (JRS). Per įvairius projektus savo mokyklose, universitetuose ir rekolekcijų namuose jėzuitai toliau vykdė misiją palaikyti ir plėtoti dialogą su įvairiomis kultūromis bei religijomis. Tarp XX a. antrosios pusės iškilių teologų – garsūs jėzuitai Karl Rahner, Hans Urs von Balthasar, Henri-Marie de Lubac, dvasiniai rašytojai (pvz., Antony de Mello) bei visuotinės Katalikų Bažnyčios atstovai (kardinolas Luis Ladaria, popiežius Pranciškus).

Nuo ordino įkūrimo apie 200 jėzuitų buvo paskelbti palaimintaisiais ir šventaisiais.



Draugijos misija


Jėzaus Draugija, kaip ir kitos tradicinės religinės bendrijos, susiduria su šiuolaikinės civilizacijos iššūkiais. Naujasis pasaulis pasižymi itin sparčia informacijos sklaida ir nenutrūkstančia komunikacija, kurią užtikrina staigus skaitmeninių technologijų progreso proveržis. Globalios rinkos susiformavimas ir nuolatinė kova už dominavimą joje, tarptautiniai konfliktai ir jų fone vis labiau išryškėjantis žmogaus būties trapumas, individo vienišumas ir jo saugumo stoka reikalauja didesnių visuotinių pastangų, siekiant solidariai kurti žmonijos ateitį.

Atsiliepdama į šiandienos iššūkius, paskutinė Draugijos generalinė kongregacija jėzuitų užduotį Bažnyčioje įvardijo kaip susitaikymo misiją. Ši misija apima keturias apaštalines pirmenybes, kurias Jėzaus Draugija iškėlė 2019 metais. Šios pirmenybės, priimtos po dvejų metų intensyvaus svarstymo, yra Draugijos gairės, kuriomis ji visuose savo darbuose vadovausis ateinančius dešimt metų. Šios pirmenybės yra:


1. Puoselėti dvasinį įžvalgumą ir šv. Ignaco Dvasines pratybas: padėti žmonėms ieškoti ir atrasti Dievą


Delfi de la rua, iš: Unsplash


Ši pirmenybė yra „pirmenybių pirmenybė“, tai, kas visoms kitoms jėzuitų veikloms suteikia prasmę ir kryptį. Visų pirma tai yra kvietimas kiekvienam jėzuitui į giluminį atsivertimą ir imti iš naujo semtis iš jų pačių dvasinės tradicijos, t. y. iš Dvasinių pratybų. Taip pat tai reiškia palydėti žmones, padedant jiems krikščioniškai gyventi šiuolaikinėje visuomenėje. Draugija laiko Dvasines pratybas svarbiausiu savo indėliu į Bažnyčios gyvenimą ir pasiryžta jas teikti visomis formomis.





2. Keliauti drauge su atstumtaisiais: su vargstančiais, pažeidžiamais, atskirtais nuo visuomenės ir jos laikomais nevertingais – į susitaikinimo ir teisingumo misiją


Larm Rmah, iš: Unsplash


Į šią pirmenybę įeina rūpinimasis užguitomis mažumomis, smurto, prekybos žmonėmis ir seksualinio išnaudojimo aukomis, migrantais, pabėgėliais ir čionykštėmis gentimis bei jų globa. Draugija trokšta eiti į paribius ieškoti gyvojo Kristaus tarp visų nuskriaustų žmonių ir visomis priemonėmis (bendru gyvenimu, politiniu aktyvumu, moksliniais tyrimais) jiems padėti.





3. Keliauti su jaunimu: lydėti jaunus žmones, skatinant juos kurti vilties kupiną ateitį


Magis, pasaulio jaunimo dienos 2005


Jaunimui iškyla svarbiausi jų gyvenimą lemiantys pasirinkimai. Šį kelią su jaunais žmonėmis jėzuitai nori eiti kartu ir, pasitelkiant dvasinę įžvalgą, padėti jiems padaryti tinkamus sprendimus. Jėzuitams ir toliau rūpi sielovada bei dvasinė parama šiuolaikiniame pasaulyje savęs ieškančiam jaunam žmogui.






4. Rūpintis bendraisiais visų namais


Kasturi Laxmi Mohit, iš: Unsplash


Šia pirmenybe jėzuitai prisideda prie popiežiaus Pranciškaus enciklikoje Laudato Si išsakyto raginimo apsaugoti „motiną žemę“ nuo žalos, kurią esame jai padarę dėl savo neatsakingo naudojimosi gėrybėmis. Žala žemei taip pat yra žala labiausiai pažeidžiamiems jos gyventojams, dažnai gyvenantiems ekstremaliomis sąlygomis. Jėzuitai pasiryžta viskuo, kuo gali, prisidėti skatindami alternatyvų gyvenimo būdą ir darnų ekonomikos vystymąsi.





Šalia šių pirmenybių jėzuitų misija ateinantį dešimtmetį negali būti įsivaizduojama be gilesnio bendradarbiavimo. Ypatingą dėmesį jėzuitai nori skirti priemonėms, padedančioms įtraukti kuo daugiau geros valios žmonių į savo misiją Bažnyčioje ir už jos ribų.



Draugijos struktūra


Vienintelis Draugijos valdymo struktūrų tikslas yra tarnauti efektyvesniam jėzuitų apaštalavimui. Per 500 metų nuo Draugijos įkūrimo ši struktūra pasiteisino ir yra puoselėjama toliau.

Jėzuitai gyvena vienuoliškuose namuose nedidelėmis bendruomenėmis. Gavęs naują paskyrimą darbuotis kitoje vietoje, jėzuitas keičia savo bendruomenę ir namus. Namams vadovauja namų vyresnysis, dažniausiai paskirtas provincijolo.

Kiekvienoje šalyje jėzuitams vadovauja vietos provincija ir jai paskirtas provincijolas. Provincijos nebūtinai atitinka teritorijas šalių, kuriose veikia. Kai kur yra keletas provincijų vienoje šalyje (Indija, JAV, Lenkija), o kitur – dažnesnis variantas – keletas skirtingų šalių priklauso tai pačiai provincijai. Generolas skiria provincijolus, jų patarėjus ir kai kuriuos namų vyresniuosius. Draugijos valdymo taisyklės reikalauja, kad provincijolas maždaug kas mėnesį tartųsi su keturiais ar penkiais patarėjais, vadinamais provincijos konsultoriais.

Provincijolai yra skiriami generalinio vyresniojo. Šiuo metu Jėzaus Draugijos generolas yra t. Arturo Sosa iš Venesuelos. Jam talkina asistentai, atsakingi už atskirus pasaulio kraštus ar veiklos pobūdį, pvz., švietimo įstaigas, žiniasklaidos priemones ir kt. Generolas su talkininkais gyvena ir dirba Vatikane.

Generolą renka ir svarbiausius, visą Draugiją liečiančius, klausimus sprendžia generalinė kongregacija, į kurią suvažiuoja visi provincijolai ir provincijų rinkti delegatai. Tai – aukščiausias Draugijos valdymo organas. Per visą Draugijos istoriją yra įvykusios 36 generalinės kongregacijos. Paskutinė, 36-oji, – 2016 metais.


36-oji generalinė kongregacija ir Popiežiumi Pranciškumo ir T. Arturo Sosa (deš.)

Dalintis