Lietuvoje apsilankiusio jėzuitų generolo pamokslas komentuoja III Velykų sekmadienio skaitinius

Šeštadienį vakare Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje pasakytas jėzuitų tėvo Generolo t. Arturo Sosa pamokslas komentuoja III-ojo Velykų sekmadienio skaitinius. Tai puikus jėzuitiško dvasingumo pavyzdys, atsiremiantis į Šv. Rašto skaitinius ir suteikia stiprų įkvėpimą misijai šiandieniame kontekste.

Mieli broliai ir seserys,

ką tik girdėtoje ištraukoje iš Evangelijos pagal šv. Joną pasakojama apie Prisikėlusio Jėzaus susitikimą su savo mokiniais. Tai trečias ir paskutinis Prisikėlusiojo susitikimas su mokiniais. Tai svarbi detalė.

Pirmasis susitikimas įvyko pačią Prisikėlimo dieną: Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje... (Jn. 20:19).

Mokiniai kambarėlyje, užsirakinę, atsiskyrę nuo pasaulio, išsigandę...

Susirinkę ne visi: Vieno iš dvylikos – Tomo [...] – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs (Jn. 20:24).

Per pirmąjį susitikimą, iškart po Prisikėlimo, Jėzus jiems parodė savo rankas ir šoną, paženklintus jo kančios žaizdų. Taip mokiniai atpažino Viešpatį. Tada Viešpats jiems nurodė jų misiją: Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos (Jn. 20:21, 23).

Trečias ir paskutinis susitikimas kitoks. Jis įvyksta neapibrėžtu laiku: Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams (Jn. 21:1). Nežinome, kiek laiko prabėgo nuo Prisikėlimo. Gal kelios dienos, gal savaitės, mėnesiai ar net keleri metai. Tačiau toks nesukonkretintas susitikimo laikas mums, šių laikų Jėzaus mokiniams, gali būti labai svarbus.

Šįkart aiškiai pasakyta, kad visi mokiniai buvo kartu. Jie nebeišsibarstę. Tai aiški Velykų dovana ir ženklas. Susitikimas įvyksta prie Galilėjos ežero, taip pat vadinamo Tiberiados ežeru. Ne kambarėlyje Jėruzalėje, o po atviru dangumi. Ir dar krašte, kuris pavadintas pagonių karaliaus Tiberijaus vardu, krašte, kuriame gyvena daug skirtingų tautybių žmonių. Ten mokiniai plaukia žvejoti. Deja, nieko nepagauna.

Ši scena primena pirmųjų mokinių pašaukimą. Tik Jėzaus paliepimu užmetus tinklus juose ima knibždėte knibždėti žuvys. Pirmasis mokinių susitikimas su Prisikėlusiu Viešpačiu, per kurį mokiniai išgirdo savo misiją, jau įvykęs. Jiems jau aišku, ką reiškė Jėzaus žodžiai, ištarti pirmiesiems mokiniams: Eikite paskui mane, aš jus padarysiu žmonių žvejais (Mk. 1:17).

Per šį trečią ir paskutinį susitikimą, apie kurį mums pasakoja šv. Jonas, Jėzus susitinka su savo mokiniais, kurie jau vykdo jiems pavestą misiją. Šiame pasakojime girdime apie šv. Petrą ir kitus mokinius, kurie atsikratę baimių išėjo iš to uždaro kambario ir nukeliavo vykdyti savo misijos (Tiberiadoje). Čia taip pat pasakojama ir apie mūsų laikų Petrą, ir apie kiekvieną iš mūsų, kurie šiandien vykdome Prisikėlusio Viešpaties mums patikėtąją misiją.

Taigi ką iš šios Evangelijos ištraukos galėtume įsiminti kiekvienas iš mūsų? Ką iš jos suprantame apie šiuolaikinę Bažnyčią?

Pirma mintis susijusi su šv. Petro elgesiu. Petro pareiga bendruomenei ir Bažnyčiai akivaizdi. Tačiau jis nenurodinėja kitiems eiti žvejoti. Tai yra, jis nenurodinėja vykdyti misijos. Jo autoritetas paremtas ne įsakinėjimu. Petras sako: Einu žvejoti (Jn. 21:3). Jo autoritetas pagrįstas pavyzdžiu. Tai be galo svarbi žinia kiekvienam einančiam Bažnyčioje kokias nors pareigas: pradedant vyskupais bei kunigais ir baigiant bažnytinių bendruomenių vadovais pasauliečiais.

Antra. Kiti mokiniai pasiruošę sekti Petro pavyzdžiu. Tačiau jie nesako: Mes einame žvejoti. Jie pasisiūlo: Ir mes einame su tavimi (Jn. 21:3). Jie neišsibarsto kiekvienas susirūpinęs savais reikalais, jie bendradarbiauja su Petru ir tarpusavyje. Prisikėlusio Viešpaties mokiniams patikėtoji misija gali duoti vaisių tik tuomet, jei ji vykdoma veikiant kartu. Juk ši misija patikėta ne vien Petrui ar apaštalams individualiai. Prisikėlusio Viešpaties misija patikėta ne vien Popiežiui, Petro įpėdiniui. Ne vien vyskupams ar kunigams. Tai visų mūsų, tikinčiųjų, misija: vyskupų, kunigų ir pasauliečių, o įvykdyti ją galime tik veikdami kartu, nes tik taip atsiskleidžia Velykų stebuklas, dėl kurio per Komuniją tampame viena su Kristumi.

Trečia. Mokiniai visą naktį nieko nepagavo. Tik Jėzaus paliepimu užmetus tinklus jų misija tampa vaisinga. Tokia vaisinga, kad nelieka nė menkiausios abejonės, jog per juos veikia pats Jėzus. Kad ir mūsų misija skelbti Evangeliją būtų vaisinga, pirmiausia turime atidžiai klausytis Dievo žodžio. Jis mus įgalina vykdyti savo misiją. Kartais, kai nerimaujame, jog mūsų pastangos bergždžios, verta savęs paklausti: ar tikrai klausomės Dievo žodžio? Ar tikrai iš jo semiamės įkvėpimo savo darbams?

Ketvirta. Mokiniai galutinai supranta sutikę Prisikėlusį Viešpatį tik pamatę savo vykdomos misijos vaisius. Kitaip nei pirmąkart susitikus, Jėzus jiems nerodo rankų ar šono – savo kančios pėdsakų. Nors jis vis dar su jais, mokiniams jis tampa atpažįstamas tik per jų vykdomos misijos vaisius.

Daugiau nei kartą esame praleidę susitikimą su Prisikėlusiu Viešpačiu. Kartais net jaučiame užplūdusią vienatvę. Dažnai taip atsitinka todėl, kad svajojame apie tokį susitikimą, kuris įvyko uždarame kambarėlyje. Tačiau misijos vykdyti išsiųstiems mokiniams Jėzus dažniau savo buvimą parodo per jų darbo vaisius, kurie mus stebina savo paslaptingu gausumu.

Tegul šie mūsų bendri apmąstymai apie trečiąjį Prisikėlusio Viešpaties susitikimą su mokiniais atnaujina mumyse bendruomeniškumo, buvimo Jo mokinių bendruomene, jausmą. Tesuteikia mums visiems drąsos išeiti iš savo kambarėlio į atviras erdves tarp žmonių, kurie dar neišgirdo Evangelijos. Tarp tų, kurie apie Ją girdėjo, tačiau nusivylė pamatę krikščionių benduomeniškumo ir bendradarbiavimo trūkumą. Ar tarp tų, kurie – dar baisiau – nusivylė pamatę silpniausiųjų išnaudojimą pačioje Bažnyčioje. Te šis apmątymas mums padeda iš naujo patirti susižavėjimą nuostabiais darbo vaisiais tų, kurie pasirenka būti paklusnūs Dievui, o ne žmonėms. Tegul per jų darbo vaisius atpažinsime Prisikėlusį Viešpatį, esantį tarp mūsų. Amen.

T. Arturo Sosa SJ pamokslas, Vilnius, 2019 m. gegužės 4 d.

Dėkojame vertėjai Nomedai Miselytei ir nuotraukų autoriui Augustinui Počopkai.

Daugiau apie t. Arturo Sosa skaitykite čia.

Dalintis