Jėzuitams misionieriams atminti

19 neeilinių gyvenimų – 19 lietuvių jėzuitų pristatomi Gyvenimo ir tikėjimo instituto surengtoje parodoje „Misijų stotelės. Lietuvių jėzuitų misionierių šimtmečio kelias“ Perkūno name Kaune. Lietuvių jėzuitų misionierių tikrai buvo ir yra kur kas daugiau, nei galėjo sutalpinti šio namo sienos ir vitrinos. Parodoje pristatomi jėzuitai, apie kuriuos likusi ne tik rašytinė informacija ar nuotraukos, bet ir asmeniniai daiktai, atskleidžiantys jų ypatingus pomėgius ar talentus, kuriuos jie puoselėjo ir kuriais dosniai dalijosi su kitais. Pristatomos misijos Sibire, Indijoje, Šiaurės ir pietų Amerikoje. Eksponatai gauti iš tėvo Antano Saulaičio, jėzuitų archyvo Vilniuje ir jėzuitų namų Kaune.

Parodoje padarytas, atrodo, neįmanomas dalykas – visas žmogaus gyvenimas sudėtas į kelias pastraipas, nuotraukas ir vieną daiktą, atskleidžiantį išskirtinį pomėgį, svarbią mintį ar trumpą gyvenimiškų klajonių santrauką. Parodos vieta simboliška – dabar Kaunas yra paskutinė daugelio lietuvių jėzuitų kelionių stotis. Čia po savo misijų tiek Rytuose, tiek Vakaruose jie suvažiuoja pasitikti gyvenimo saulėlydžio, vis dar kupini šviesos ir pasiryžimo skleisti Gerąją Naujieną. Kauno jėzuitų namuose šiuo metu gyvena keli tokie misionieriai – parodoje nepristatyti, bet tikrai verti paminėti šiame kontekste: tėvas Vytautas Merkys (g. 1927) (jo ieškodami, tik kunigo Vytoldo vardu, vis užklysta žmonės iš Ukrainos) ir tėvas Gediminas Kijauskas (g. 1930 m.), ilgą laiką dirbęs JAV, vis dar kupinas optimizmo, pagarbos žmogui ir drąsos apaštalauti.

Jėzuitų namuose Kaune dar neseniai gyveno ir žmonių sielomis nuoširdžiai rūpinosi du parodoje pristatomi tėvai jėzuitai – Leonas Zaremba ir Anicetas Tamošaitis.

Parodoje t. Leoną Zarembą (1923–2017) primena jo portfelis, sprendžiant iš smarkiai apsitrynusių šonų, kartu su juo daug pasaulio matęs. O keliavo tėvas Leonas daug – Antrojo pasaulinio karo metu studijavo Bavarijoje, todėl į Lietuvą po karo nebegrįžo. Čilės sostinės Santjago arkivyskupui pakvietus lietuvius kunigus į talką, jis atsiliepė ir ten su lietuvių bendruomenėmis dirbo šešerius metus. Po to keletą metų studijavo Buenos Airėse, Argentinoje. Vėliau Urugvajaus Tukuarembo jėzuitų gimnazijoje mokė tikybos ir geografijos – tiek pasaulio pamačius, tai neturėjo būti sunku! Savo misijas tęsė JAV, Kanadoje, Urugvajuje, Brazilijoje. Į laisvą Lietuvą grįžo sulaukęs 70-ties ir dar 10 metų darbavosi Kauno kunigų seminarijoje bei atkurtame VDU Teologijos fakultete Kaune, kur straipsnio autorei dėstė asketinę teologiją. Buvę jo studentai neleis sumeluoti, kad jis pats buvo asketizmo pavyzdys – santūriai vartojo ir žodžius, ir daiktus.

T. Aniceto Tamošaičio (1922–2017) pasidaryta valtelė žvejybai, kurios jis taip ir nespėjo nuleisti į vandenį, yra didžiausias parodos eksponatas. Žinome, kad garaže dar kurį laiką stovėjo ir Suzuki modelio motociklas, su kuriuo jis įamžintas nuotraukoje ir kuriuo apvažiavo plačias JAV ir Kanados teritorijas. Akivaizdu, kad šis žmogus vertino buvimą gryname ore ir judesį. Dar jis buvo labai gabus kalboms, mokėjo jų net aštuonetą: lotynų, anglų, vokiečių, italų, ispanų, prancūzų, rusų, lenkų ir, aišku, tobulai – lietuvių. Meilė kalboms, matyt, plaukė iš meilės knygai – jis tvarkė ir sukatalogavo 40 tūkst. tomų jėzuitų biblioteką Čikagoje. Ją papildydavo ir savo verstomis knygomis: 1968 m. į lietuvių kalbą išvertė ir pritaikė kasdienį mišiolą, didįjį sekmadienio ir šventadienių mišiolą, 1967–1968 m. – Vatikano II susirinkimo dokumentus, kitus dokumentus, daug knygų ir straipsnių.

Apie save rašė: „Bene giliausias jausmas, prisimenant savo gyvenimą, yra padėka Dievui, kurio save regiu labai praturtintą. Dievas dažnai mūsų gyvenime daro didelių dalykų iš palyginti mažų… Viską galima nuveikti kruopščiu darbu.“

Kartu su t. Tamošaičiu tinka pristatyti ir t. Kazimierą Raudeliūną (1913–1999). Dėl prasidėjusio karo jis nebegalėjo grįžti į Lietuvą. Kurį laiką dirbo Italijoje, vėliau išvyko į Šiaurės Ameriką, darbavosi Monrealyje ir Čikagoje. Parodoje jį pristato iškalbinga nuotrauka, kur jis įamžintas su kalnu lietuviškų mišiolų. Parodą lankančioms mokinių grupėms trumpai pasakojame ir apie Bažnyčiai labai svarbų Vatikano II susirinkimą (1962–1965), pradėjusį liturginę reformą ir šv. Mišiose įvedusį tautinę kalbą. Tėvas Kazimieras buvo pirmasis lietuvis, kuris, vos pasibaigus šiam susirinkimui, pasirūpino, kad po visą pasaulį pasklidusios lietuvių bendruomenės šv. Mišiose galėtų melstis sava kalba. Jėzuitų leistame žurnale „Laiškai lietuviams“ 1966 m. vienas kunigas iš Vokietijos rašė: „Nepaprastai esu Jums dėkingas už gražų lietuvišką mišiolą, kurio jau labai seniai laukė lietuviai kunigai Europoje. Mūsų gražų leidinį pastebėjo ir kitataučiai. Vokiečiai gyrė išleidimą, tikrai žavų darbą. Lenkai, latviai, ukrainiečiai bei kiti užsieniečiai žiūrėjo į mus su pavydu, kad mes ir šiuo atveju esame labiau organizuoti. Taigi labai ačiū už didelį, gražų, prasmingą leidinį!“ Palyginimui: tuo metu Lietuvoje, aktyviai įtakojant KGB, lietuviško mišiolo įvedimas užtruko 20 metų. Tik nuo 1968 m. lotynų kalbą šv. Mišiose pradeda keisti lietuvių kalba: iš pradžių gimtąja kalba skaitoma tik Evangelija, vėliau prisideda skaitiniai, tikėjimo išpažinimas, Komunijos dalijimo apeigos, palaiminimas. Tik 1986 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Vyskupų Konferencija paskelbė, kad įvedamas lietuviškas mišiolas.

Dar vienas jėzuitas – t. Juozas Venckus (1897–1979), kurį parodoje pristato spalvinga vabzdžių skaidrių kolekcija, – įsimintinas tuo, kad svariai prisidėjo prie jėzuitų atsikūrimo Lietuvoje tarpukariu. Jis buvo pirmasis po t. Benedikto Andruškos lietuvis (žemaitis), pajutęs pašaukimą stoti į Jėzaus Draugiją, kol dar jėzuitų veikla Lietuvoje nebuvo atgaivinta, ir tuo pačiu skatinęs Vokietijos jėzuitus atvykti į Lietuvą.

T. Juozas Venckus pasižymėjo mokslingumu (ilgai studijavo, vėliau profesoriavo – dėstė gamtos mokslus), pagarsėjo kaip rekolekcijų akademikams vedėjas, išeivijoje nemažai rašė įvairiomis temomis (nuo biologijos iki komunizmo kritikos).

Jėzuitas t. Gerardas Dunda (1914–1996) yra vienas iš tų, kurie dirbo šiapus geležinės uždangos – Lietuvoje ir Sibire. Į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje jis įstojo 1938 m. Nuo 1943 m. studijas tęsė Kauno kunigų seminarijoje. Seminarijos vadovybė jį įpareigojo valdžios įstaigose tvarkyti visų klierikų pasų ir karinių bilietų registraciją, todėl turėjo nuolat bendrauti ir su tarybinės okupacinės valdžios milicija, ir su kariniu komisariatu. Pirmus metus viskas klostėsi gerai, tačiau 1945 m. prasidėjo sovietinio saugumo organų varginimai. Kai jų spaudžiamas iš Kauno kunigų seminarijos rektoriaus раreigų pasitraukė t. Stanislovas Gruodis, SJ, kitą dieną klierikas Gerardas Dunda buvo iškviestas į karinį komisariatą, kur jį tardęs žiaurumu pagarsėjęs saugumietis mėgino užverbuoti. Gerardas viską papasakojo Kаuno arkivyskupijos valdytojui prelatui Stanislovui Jokubauskui ir iš jo gavo rekomendacinį laišką tuometiniam Žeimių klebonui Jonui Gėgžnai. Šis priglaudė bėglį iš kunigų seminarijos, įdarbino zakristijonu ir sudarė sąlygas teologijos studijoms. Taip Žeimiuose Gerardas Dunda baigė trečiąjį ir ketvirtąjį teologijos kursus, kunigų seminarijoje išlaikė egzaminus „pro ordinibus“ ir 1946 m. birželio 18 d. vyskupas, dabar jau palaimintasis, Teofilis Маtulionis jį įšventino į kunigus be viešų iškilmių.

Gavęs šventimus Gerardas Dunda paskirtas vikaru į Pagirius. 1946 m. rugpjūčio viduryje geri žmonės įspėjo, kad saugumiečiai planuoja jį suimti. Arkivyskupijos valdytojas jį paskyrė klebonu į Lietuvos šiaurinį pakraštį – mažytę Juodeikių parapiją netoli Žagarės. Dirbdamas Juodeikiuose, keturiems Lietuvos partizanams padėjo gauti dokumentus, kad jie galėtų išeiti iš miško ir gyventi legaliai. Už tai ir už vengimą bendradarbiauti su KGB t. Gerardas 1947 m. vasario mėnesį buvo suimtas, tardomas ir „ypatingojo pasitarimo“ nuteistas 10 m. kalėjimo. Lageryje ir kalėjimuose išbuvo septynerius metus ir vieną mėnesį. Parodoje jį pristato miniatiūrinio dydžio Mišių taurė ir patena, slapta naudota Sibiro lageriuose. Nuotraukoje jos – šalia vienuolikmečio rankos.

Pristatėme tik 5 jėzuitus misionierius – o kiek visko sužinojome. Aplankykite parodą – jūsų laukia pažintis su dar 14 iš jų! Paroda veiks iki lapkričio 10 d.

Ramunė Gecaitė, Gyvenimo ir tikėjimo instituto dėstytoja