Jėzaus Draugijoje – dar vienas kunigas!

Gruodžio 1 d. Kauno šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje įvyko šventė, kuriai jau seniai ruoštasi ir kurios nekantriai laukta – jėzuitui diakonui Eugenijui Puzyniai buvo suteikti kunigystės šventimai. Dalyvaujant dideliam būriui kunigų jėzuitų ir svečių, iš užsienio atvykusių Eugenijaus studijų bičiulių, kunigystės šventimus suteikė Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas, SJ.

Žvelgdamas į bažnyčią, pilną šventiškai nusiteikusių žmonių, atvykusių iš įvairių Lietuvos vietų, o daugiausia iš Vilniaus, kur šiuo metu Eugenijus gyvena, patarnaudamas Šv. Jonų bažnyčioje, savo homiliją arkivyskupas irgi pradėjo pasidžiaugdamas šiuo įvykiu, svarbiu ne tik pačiam šventinamajam, jo artimiesiems, bet ir visai Jėzaus Draugijai, nes ją steigdamas šv. Ignacas ir įsivaizdavo jėzuitus visų pirma kaip kunigus, skelbiančius Evangelijos žodį ir teikiančius sakramentus.

„Prisimindamas gerą ignaciškosios meditacijos tradiciją, kurią dabar taip propaguoja popiežius Pranciškus, pateiksiu tris punktus, tris žodžius pamąstymui apie šventimus. Pirmasis: ne viskas taip paprasta. Antrasis: ne viskas taip baisu. Ir trečiasis: drąsiai eik į priekį“, – tęsė arkivyskupas. „Vokiečių teologas ir filosofas Robertas Spaemannas vieną iš savo knygų pavadino: „Kunigo egzistencija – provokacija moderniame pasaulyje“, joje kunigą įvardydamas kaip modernios civilizacijos svetimkūnį. Todėl jo gyvenimas sunkus ir su daugybe iššūkių – tiek vidinių, tiek išorinių. Dideli reikalavimai, darbų našta, nuolatinis savo pasiryžimo būti kunigu ir vienuoliu atnaujinimas... Būti kunigu – reiškia gyventi klusnumu, save atiduoti tarnavimui Bažnyčioje ir Draugijoje, gyventi neturtingai, paprastai, kukliai, su dėkingumu ir skaisčiai, pasižymėti pasiaukojančia meile ir solidarumu žmonėms.

Kunigystė pareikalauja, taigi, nėra viskas taip paprasta, kaip šventimų sveikinimų gėlės ir primicijų paveikslėliai. Bet ir ne viskas taip sunku ar baisu. Kunigystė yra Kristaus. Ne tavo, ne vyskupo, o Kristaus,“ – šventinamąjį Eugenijų Puzynią drąsino arkivyskupas L.Virbalas.

„Dvasinių pratybų centre – kontempliacija apie karaliaus pašaukimą. Joje visų pirma prašau Viešpaties malonės, kad nebūčiau kurčias jo kvietimui, bet greitai ir uoliai vykdyčiau jo švenčiausiąją valią. O pradėdami kontempliuoti Įsikūnijimą prašome svarbiausio dalyko: vidujai pažinti Viešpatį – cognitio intima. Pratybų malonė – įsišaknijimas į Kristų, savo žingsnių derinimas prie jo pėdų, tapimas jo draugu ir tarnu, viskuo panašiu į jį. Supanašėjame su Kristumi, kai renkamės tą patį kaip ir jis, kai einame ten, kur jis nori. Mums tai ne tik užduotis, bet ir pagalba, dovana, malonė, kuri leidžia, padeda gyventi vienuolišku ir kunigišku pašaukimu.

Šventimai tau padės dar labiau susivienyti su Jėzumi.

Mišiose po Perkeitimo kiekvienas kunigas ištaria paprastus, bet nuostabius ir esminius žodžius: „Tai – tikėjimo paslaptis, tikėjimo slėpinys.“ Mysterium fidei. Tikintieji atsako: „Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo priskėlimą laukdami tavęs ateinant.“ Štai slėpinys – mysterium, į kurį žengia ir su kuriuo susivienija kunigas. Kristaus mirtį ir prisikėlimą suvokiame jo atėjimo šviesoje.

Mielas Eugenijau, būk mistikas, žengiantis į šį slėpinį, jo galia gyvenantis ir dalijantis save Kristaus pavyzdžiu“, – paragino arkivyskupas, primindamas trečiąjį siūlyto svarstymo aspektą: drąsiai eiti į priekį, nes būsimojo kunigo laukia tikintieji, laukia jaunimas. Laukia bažnyčioje, gimnazijoje, o taip pat ir ten, kur Jėzaus vardo niekas net neištaria.

1995 m. vykusi Jėzaus Draugijos generalinė kongregacija, pasiremdama pirminiu ordino pašaukimu ir tapatybe, kunigams jėzuitams davė tam tikras gaires: „Nuo Draugijos įsteigimo jėzuitai vykdė savo tarnybą ypač ten, kur buvo didžiausias reikalas, kur nebuvo kitų šio reikalo atlikti ir kur galėjo rasti visuotinės gerovės. Jeronimas Nadalis taip apibūdino pagrindinį jėzuitų charizmos aspektą: „Draugija rūpinasi tais asmenimis, kurie yra arba visiškai apleisti, arba nepakankamai aptarnaujami. Tai pagrindinė priežastis Draugijos steigimui, tai jos jėga, tai jai teikia ypatingą vietą Bažnyčioje“. Ir atskleidžia tai, ką jėzuitai daro kaip kunigai: jų tarnavimas ypač nukreiptas į tuos, kurie negirdėjo Evangelijos, kurie nustumti į Bažnyčios arba visuomenės pakraštį, kurių orumas pamintas, kurie yra bebalsiai ir bejėgiai, silpno tikėjimo arba nuo jo nutolę, kurių vertybės sugriautos šiandienės kultūros, kurių vargai didesni, negu jie gali pakelti. Kunigui jėzuitui pasaulis kaip tik yra vieta, kur jis turi labiausiai veikti gydančio ir sutaikinančio Kristaus vardu.“

Ar šis tekstas nieko neprimena? Neabejoju, kad popiežius Pranciškus jį yra skaitęs. Kai jis ragina eiti į pakraščius, su Gerąja Kristaus Žinia pasiekti apleistuosius, – negali neprisiminti šios generalinės kongregacijos įžvalgų. Kunigo jėzuito pašaukimas – didelis ir atsakingas, bet ir gražus, žavus. Tad drąsiai eik pirmyn: priimk Jėzaus kvietimą ganyti jo avis, tarnauk taip, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui,“ – savo homiliją baigė arkivyskupas Lionginas Virbalas.

Po šventimų apeigų naujasis kunigas Eugenijus Puzynia dėkojo Dievui už Bažnyčios bendruomenę, kurioje mes augame ir vieni kitiems patarnaujame, kur priimame Kristaus gyvenimą. Dėkojo broliui Draugijoje arkivyskupui Lionginui Virbalui už suteiktą kunigystės šventimų dovaną ir giliai į širdį įstrigusius homilijoje pasakytus žodžius. Dėkojo savo įkurtam chorui „Exaudi“ bei Gospel chorui iš Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios, papuošusiems Mišių liturgiją. Taip pat dėkojo Jėzaus Draugijai, Lietuvos ir Latvijos provincijos jėzuitams, išugdžiusiems jį kaip kunigą, ypač – jėzuito ir kunigo pašaukimą savo pavyzdžiu pažadinusiam t. Algiui Baniuliui ir kitiems tėvams jėzuitams, dabar lydintiems jį iš dangaus. Dėkojo savo mamai – už tai, kad išmokė mylėti žmones, dėkojo mokytojams, dėstytojams, draugams ir pažįstamiems, visiems, palaikantiems malda ir draugyste, kuri, anot Eugenijaus, tikrai yra kelias, padedantis išgyventi Jėzaus artumą.

Laimos Lekavičiūtės nuotraukos