Gimnazijos sukakčiai – nauja biblioteka

Šia neeiline proga į žurnalo redaktorės Jūratės Grabytės klausimus atsako Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorė ses. Lidija Edita Šicaitė, SSC, bei Plėtros skyriaus vadovė Julija Varanavičiūtė.

Kodėl buvo būtina statyti gimnazijos bibliotekos pastatą?

Julija. Idėją sujungti Vilniaus jėzuitų gimnazijos bei jėzuitų provincijos bibliotekas ir padaryti jų rinkinius prieinamus visuomenei, jėzuitai puoselėjo jau senokai, nes abi bibliotekos neturėjo reikiamo dydžio pritaikytų patalpų. Gimnazijos biblioteka, pradėjusi veikti, kaip ir gimnazija, prieš 25 metus, išgyveno ne vieną metamorfozę. Paskutiniu metu ji buvo įsikūrusi nedidelėje 62 kv. m. patalpoje, kurioje normaliai dirbti vienu metu galėjo tik 12 žmonių, o gimnazijoje mokosi per 800 mokinių ir yra daugiau kaip 100 darbuotojų.

Jėzuitų provincijos biblioteka daugelį metų kūrėsi pagrindinio vienuolyno komplekso pastato (profesų namo) ketvirtajame aukšte. Knygų gausa savo svoriu darė neigiamą įtaką seno pastato konstrukcijoms, tad didesnė bibliotekos plėtra čia buvo neįmanoma. Be to, biblioteka buvo uždara, ja naudojosi tik patys jėzuitai ir kai kurie akademinės visuomenės atstovai, besidomintys jėzuitišku paveldu. Idėja sujungti bibliotekas ir įkurti jas tam skirtame pastate, atveriant sukauptus rinkinius platesnei visuomenei, pagreitį įgavo 2012 metais. Buvo parengtas techninis projektas ir 2016 m. rudenį Vilniaus jėzuitų vienuolyno pastatų ansamblio ryriniame kieme pradėjo kilti naujasis bibliotekos pastatas.

Kaip kilo būtent tokia pastato projekto idėja?

Julija. Pastato architektas – Ramūnas Buitkus (UAB „Senamiesčio projektai“). Anot jo, pastato architektūriniai sprendiniai šiuolaikiškai atkartoja kažkada čia stovėjusio ūkinio pastato (dviaukštės vežiminės) siluetą. Statybos truko beveik trejus metus, didžiąją dalį statybos darbų finansavo Lietuvos jėzuitų provincija, gimnazija taip pat prisidėjo lėšomis, daugelį metų kauptomis ir geradarių aukotomis šiam tikslui. Didelis rūpestis buvo rasti lėšų pastatui įrengti, t. y. įsigyti reikiamus baldus, technologinę, kompiuterinę įrangą, edukacines priemones. Šiuo tikslu įgyvendiname du projektus, iš dalies finansuojamus ES struktūrinių fondų ir Vilniaus jėzuitų gimnazijos. Šios lėšos mums leidžia kurti naujame pastate modernią, kūrybiškumą skatinančią pažinimo ir edukacinę erdvę mokyklos bendruomenei – ne tik biblioteką (kuri ilgainiui taps atvira visuomenei), bet ir audiovizualinių medijų edukacijos centrą.

Galvodami apie pastato interjerą, bendradarbiavome su architektų komanda „Inblum“. Interjero projektavimo procesą ji pradėjo kūrybinėmis dirbtuvėmis. Jų tikslas buvo įtraukti bendruomenės narius į aktyvią diskusiją, išgryninti mūsų poreikius ir idėjas apie tai, kokia veikla turi vykti bibliotekoje (erdvių funkcijos) ir kas bus erdvių pagrindiniai naudotojai. Organizuodami kūrybines dirbtuves architektai pasitelkė strateginį žaidimą, kuris plačiai taikomas Vakarų Europos architektų kaip būdas įtraukti bendruomenę į viešųjų pastatų projektavimo procesą. Taip atsirado ir interjero projektas.

Statybos paveldo objektuose visada keblios. Kaip pavyko įterpti modernų pastatą į XVII a. kiemą?

Julija. Mes su sese Edita projekto įgyvendinimą perėmėme 2017 m. rugpjūtį, kai pastatas jau stovėjo. Kiek žinau, čia, rytiniame kiemelyje, gerokai anksčiau buvo įrengtas didelis požeminis garažas ūkio reikmėms. Dalis šio garažo integravosi į naujojo pastato rūsį, dalis rūsio patalpų iškastos naujai, įrengti tuneliai, jungiantys biblioteką ir vienuolyno pastatus. Be abejo, kadangi sklypas yra saugomoje teritorijoje, archeologiniai tyrimai čia buvo atliekami ir seniau. Jie patvirtino, kad teritorija buvo apgyvendinta jau XV amžiuje. Anot archeologų, intensyviausi statybos darbai šioje vietoje buvo vykdomi XIX a., kai Rusijos caro administracija pastatus pritaikė kareivinėms, griaunant senuosius XVII–XVIII a. statinius ir formuojant naują užstatymą. Statant biblioteką, be atidengtų akmenų ir skirtingų laikotarpių plytų mūro liekanų, 2,7 m gylyje aptikta, kaip spėjama, spalvotųjų metalų liejimo krosnies liekanų. Pasak archeologų, krosnį reikėtų sieti su XVII a. I pusėje vykusiomis vienuolyno statybomis, kai tam tikslui galėjo būti įkurtos dirbtuvės. Šios krosnies fragmentą galima pamatyti kino salėje, taip pat džiaugiamės eksponuodami minėtus akmenų ir plytų mūrų fragmentus. Deja, šį džiaugsmą temdo nuolatinė kova su iš žemės besiskverbiančia drėgme – suvaldyti jos poveikį mums yra nuolatinis iššūkis, kurio, deja, nepavyko išspręsti projektavimo ir statybos metu.

Kaip žinia, ilgai buvo ieškoma pavadinimo bibliotekai.

Ses. Lidija Edita. Į bibliotekos pavadinimo paieškų konkursą buvo įsitraukusi visa gimnazijos bendruomenė bei tėvai jėzuitai. Siūlymas turėjo atitikti tam tikrus kriterijus: konteksto – biblioteka prieinama ne tik mūsų bendruomenei, bet ir visuomenei (susitikimų, skaitymų, knygų pristatymų ir kt. renginių erdvė); joje veiks ir Audiovizualinių medijų edukacijos centras; turinio prasmės – vardas turi būti unikalus, remtis jėzuitų misijos tradicija ir inspiruoti ateities siekius, tai turi būti raktinis žodis arba raktinis žodis turi būti vardo dalis; Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vardų ir/ar pavadinimų sudarymo taisykles; kalbos ekonomijos dėsnį – vardo trumpumas yra privalumas. Mėnesį nuo gruodžio iki sausio vidurio rinkome pasiūlymus. Sulaukta siūlymų vadinti gyvų asmenybių vardais: t. A. Saulaičio, SJ, vysk. J. Borutos, SJ, ilgamečio gimnazijos choro vadovo L. Abario; taip pat istorinių jėzuitų asmenybių: P. Rabikausko, M. K. Sarbievijaus, P. Skargos, jėzuitų ordino įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos. Idėjų – aruodas, o visa apimančios pasigesta. Vasario mėnesį istorikai Eligijus Raila, Norbertas Černiauskas, Liudas Jovaiša, žurnalistė Jūratė Grabytė buvo kviečiami susirinkti drauge diskutuoti ir taip pat siūlyti idėjas. Pasirinktas Lojotekos pavadinimas. Autorystė priklauso istorikui Liudui Jovaišai. Prie trumpinio pridėta aiškinamoji dalis – edukacinis medijų centras. Vardo turinys koduoja centro misiją ir jėzuitišką kilmę. Pirmoji dūrinio dalis – Lojo siejama su Ignacu Lojola, antroji – gr. thēkē – reiškia talpyklą. Turime puikių pavyzdžių: mediateka, kartoteka, biblioteka. Terminas medijos apima visumą: knygas, garso, vaizdo ir kitą skaitmeninį turinį.

Vis dėlto edukacinio medijų centro pagrindas yra biblioteka. Iš ko susideda jos knygų fondas?

Julija. Lietuvos jėzuitų provincija yra sukaupusi tiek istoriniu, tiek religiniu aspektu vertingą knygų kolekciją (apie 50–52 tūkst. egzempliorių). Anot jėzuitų archyvaro dr. Ramūno Labanausko, labiausiai sukomplektuoti teologijos, Šventojo Rašto egzegezės, katalikiškojo dvasinio gyvenimo, sielovados, filosofijos skyriai; taip pat – skirti Jėzaus Draugijos istorijai, misijoms, dvasingumui, Bažnyčios istorijai ir šventųjų gyvenimams, krikščioniškajam socialiniam gyvenimui. Labai didelę bibliotekos fondo dalį sudaro lituanistinio pobūdžio literatūra, praturtinta išeivijoje leistomis knygomis (kai kurios jų gana retos), periodiniai leidiniai bei didžiulis grožinės lietuvių literatūros rinkinys. Jėzuitų bibliotekos pasididžiavimas – sovietmečio pogrindžio savilaidos knygų rinkinys – apie 2800 egz. (skirtingų pavadinimų knygų gerokai mažiau).

Gimnazijos bibliotekos fondai formuojami jau 25 metus. Pasak ilgametės mūsų bibliotekininkės Danutės Butkienės, pradžioje beveik visos bibliotekos knygos buvo suaukotos. Dalis knygų atrinkta iš jėzuitų bibliotekos, didžiuliai siuntiniai atkeliavo iš JAV, t. Antano Saulaičio dėka iš ten vis dar gauname labai vertingų knygų. Ypač daug prie bibliotekos bei pačios gimnazijos kūrimosi prisidėjo JAV gyvenęs Vaclovas Valys, geras t. Gedimino Kijausko bičiulis. Šiandien gimnazijos bibliotekoje – daug mokinių, tėvų bei kitų geradarių dovanotų knygų. Sukaupta turtinga meno albumų ir knygų kolekcija, kurią padovanojo Vilniaus dailės akademija ir privatūs asmenys. Palyginti su kitų gimnazijų bibliotekomis, mūsų biblioteka išskirtinai turtinga, nes buvo komplektuojama iš netradicinių šaltinių.

Lojotekoje viešai bus prieinamos abiejų bibliotekų knygos (sujungti fondai). Didžiąją dalį atvirame kataloge esančių knygų skaitytojai galės skaityti namuose; saugyklose esančios, daugiausia jėzuitų bibliotekos, knygos bus prieinamos pačioje bibliotekoje.

Pristatykite kitas medijas ir kaip jos padės mokiniams ugdymo procese.

Ses. Lidija Edita. Skaitmeninių technologijų pasaulyje medijų edukacija užima labai svarbią vietą tarp įvairių kūrybingumą skatinančių pedagogikos priemonių. Tai tarpdisciplininis dalykas, skatinantis mokinio kūrybinę galią, pilietinę savimonę ir kritinį mąstymą, kuriame remiamasi dialogu, komunikavimu tarp mokytojų ir mokinių bei nuolatine mokymo ir mokymosi procesų sąveika. Audiovizualinių medijų kūrimas bus integruojamas į daugumą ugdymo sričių: kalbas, matematiką, informacines technologijas, gamtamokslinį, socialinį bei meninį ugdymą, technologijas. Čia svarbu pastebėti, kad mūsų centre mokiniai bus lavinami ne tik kaip kritiški medijų stebėtojai, bet ir kaip audiovizualinių pranešimų kūrėjai bei prodiuseriai, kaip interaktyvių medijų vartotojai, daugiau dėmesio bei laiko skiriant ir refleksinei, kritiškai turinio analizei, neatsiejamai nuo Šv. Ignaco paradigmos, kuria remiasi jėzuitų pedagogika.

Garso ir videoedukacijos studijos, aprūpintos moderniausia įranga, šiuolaikinėmis priemonėmis, įrengtos pagal naujausias ugdymo organizavimo galimybes. Studijas sujungianti ir mokymąsi skatinanti daugiafunkcė aplinka edukacijos centro bendro naudojimo patalpose – tai mokinių saviugdos erdvė, kurią sudaro kino salė, mokinių darbų galerija, susitikimų ir bendro darbo erdvės.

Ar galima sakyti, kad centro atidarymas tapo svarbiausiu gimnazijos sukakties akcentu?

Ses. Lidija Edita. Jeigu užsuktume į Vilniaus jėzuitų gimnaziją prieš 25 metus, mus pasitiktų 54 mokytojai bei 336 mokiniai. Nerastume pradinukų, valgyklos, sporto komplekso, stadiono, technologijų korpuso, rūsyje įrengtų patalpų, ketvirtojo gimnazijos aukšto, gamtos mokslų laboratorijos, choro studijos, dabartinio administracijos korpuso, Didžiosios salės ir net... stovyklavietės Guopstose; kukliomis akimis kamputyje įsispraudusi į jus žvelgtų ir biblioteka. Bet... sutiktumėte keletą tų pačių mokytojų.

25-ąjį rugsėjį gimnazijos bendruomenė, nors ir esant nepalankiai epideminei situacijai, džiaugiasi Lojoteka kaip jubiliejine dovana, kuri buvo išpakuota – atvėrė duris – simboliniu laiku: rugsėjo 11 d. Lygiai prieš 25 metus šią dieną atkurtoji gimnazija pasitiko pirmuosius savo mokinius. Kokią žinią jubiliejinė dovana siunčia kiekvienam bendruomenės nariui, miestui ir Lietuvai? Buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas yra pasakęs: „Bibliotekon žmogus eina kaip į bažnyčią, nes biblioteka, kaip ir bažnyčia, padeda pajusti ryšį su kartomis, suvokti savo tapatybę.“ Žinome, kad kiekviena nacionalinė biblioteka yra nacionalinis dėmesys tautai, prestižo dalis – valstybės karūnos brangakmenis. Svajojame, kad ir Lojoteka taps kultūrinės diplomatijos mokymosi vieta bendruomenei, kad įgytomis kompetencijomis gebėtų dalintis su kitais, inkrustuoti savąsias karūnas atradimų deimantais. Ne mažiau svarbi ir bibliotekos parlamentinė funkcija – mokyti tikrojo politikos meno: rūpinimosi valstybe pagrindų. Biblioteka yra vieta, kur žmogus susitinka su žmogumi, mintys su mintimis; slūgsta įtampos, žinia užlopo nežinios skylę. Jubiliejinės dovanos žinia yra kitų 25 gimnazijos metų veiklos strategijos pamatas, padėtas tėvų jėzuitų, gimnazijos bendruomenės – mokinių, jų tėvų, senelių, darbuotojų, alumnų. Tikime, kad, esant palankesnei epideminei situacijai, jubiliejinius metus švęsime trankiai – su bičiuliais iš kitų jėzuitų mokyklų, miestiečiais ir kitais svečiais.

Dalintis