Draugijos istorija


Steigdami ordiną jėzuitai pasivadino Jėzaus Draugija, tuo siekdami išreikšti savo nusiteikimą, kad galiausiai ne kuris nors iš jų, bet tiktai pats Jėzus yra šio būrio vyresnysis. Pavadinimas Jėzaus Draugija tuo pačiu reiškia atskirų jos narių bendrystę dėl to paties visus vienijančio tikslo. Tarp pirmųjų bendražygių buvo vyrai iš visų Europos kampų. Jėzuitai, kurių gimtosios šalys tarpusavyje kariavo, vadino vienas kitą bičiuliais.


Pirmieji Ignaco bendražygiai


Nuo pat pradžių Jėzaus Draugija pasižymėjo aktyvia apaštaline veikla. Jėzuitai didelį dėmesį skyrė švietimui, steigė kolegijas ir universitetus, išvystė plačią misijų veiklą, pirmiausiai į Braziliją, Indiją, Etiopiją, vėliau į kitas šalis.

Tam, kad geriau galėtų prisitaikyti prie vietos tradicijų ir gyvenimo būdo, jėzuitai atsisakė vieningo vienuoliško apdaro ir bendros choro maldos – Draugija savo nariams patiki atsakomybę patiems savarankiškai rasti tinkamus kasdienės maldos būdus, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriose jie yra.

XVI –XVIII a. jėzuitų ordinas buvo pagrindinė varomoji jėga daugelyje gamtos mokslų sričių. Athanasius Kirchner pirmasis tyrė mikrobus pasinaudodamas mikroskopu. Daugybė mėnulio kraterių yra pavadinti jėzuitų vardais. Roger Joseph Boscovich pirmasis atrado, kad mėnulyje nėra atmosferos. Jėzuitai pirmieji lotynų kalba parašė knygą apie Japoniją, kiti – tapo pirmaisiais europiečiais, įžengusiais į Uždraustąjį miestą ir tapusiais net Kinijos imperatoriaus patarėjais (Matteo Ricci). Vertė Bibliją ir katekizmą į vietos kalbas. Dar kiti gynė vietinius Pietų Amerikos gyventojus nuo kolonializmo žiaurumų ir kūrė redukcijas – ištisus miestus džiunglėse, nepavaldžius Europos karaliams. Dar kiti keliavo skelbti taikos ir Evangelijos pas susipriešinusias gentis į Kanadą (Jean de Brebeuf) arba užstoti ir guosti vergų, laivais plukdomų iš Afrikos į Karibus (Peter Claver). Savo veikalais filosofijos (Franz Suarez, Luis de Molina) ir teologijos (Petrus Canisius, Robert Bellarmin) srityse paliko neišdildomą žymę Europos intelektinėje istorijoje.

Per didžiulį savo mokyklų ir kolegijų tinklą Europoje bei savo pareigas, būdami karalių ir žymių visuomenės veikėjų nuodėmklausiais, jėzuitai ėmė daryti didelę įtaką visuomenei ir politikai. Kai kuriais atvejais atsitraukė nuo savo pirmutinio pašaukimo „sekti varganu ir pažemintu Kristumi“ ir pasidavė galios bei tuštybės pagundoms. Dėl kai kurių Europos valdovų priešiško nusistatymo 1773 m. popiežius ordiną uždarė. Tuo metu imperatorienės Kotrynos II jėzuitams dar buvo leista veikti Rusijos. Ordinas vėl buvo atkurtas 1814 m.

Popiežiškasis jėzuitų ordino uždarymo atminimo medalis 1773 m.

Draugijai atsikūrus, jos laukė ištisas šimtmetis naujų sunkumų. 1820 m. jėzuitai buvo išvaryti iš Rusijos imperijos ir grįžo į savo gimtines Europoje. Deja, stiprėjantys liberalūs ir socialistiniai judėjimai Europoje priešinosi jėzuitų veiklai. Anot jų, savo universaliu identitetu jėzuitai nebetiko naujajai Europai ir jos augančiai nacionalinei sąmonei. Jie vėl buvo išvaryti iš Šveicarijos, Vokietijos, Portugalijos bei kitų šalių ir turėjo glaustis svetur arba keliauti į misijas. Nepaisant to, šiuo laiku jėzuitai daug nuveikė reformuodami savo pedagogikos modelį ir plėtodami vadovavimo dvasinėms pratyboms metodus. Sparčiai augo Draugijos narių skaičius. Vienas įžymiausių šio laikotarpio jėzuitų buvo Gerald Manley Hopkins, pasižymėjęs anglų poetas. Kitas – garsus paleontologas Pierre Teilhard de Chardin, prisidėjęs prie „Pekino žmogaus“ atradimo.

Po Vatikano II susirinkimo jėzuitai aktyviai siekė įgyvendinti Bažnyčios išreikštą troškimą neužsidaryti nuo pasaulio, bet Evangelijos Dvasia rūpintis mūsų laikų problemomis. Draugija suprato savo misiją kaip „tikėjimo tarnystę ir teisingumo skleidimą“, pridėdama, kad negali būti tikėjimo tarnystės be teisingumo skatinimo. Siekiant padėti nuo Vietnamo karo baisybių varganose valtyse bėgantiems vyrams, moterims ir vaikams, įkurta Jėzuitų tarnyba pabėgėliams (JRS). Per įvairius projektus savo mokyklose, universitetuose ir rekolekcijų namuose jėzuitai toliau vykdė misiją palaikyti ir plėtoti dialogą su įvairiomis kultūromis bei religijomis. Tarp XX a. antrosios pusės iškilių teologų – garsūs jėzuitai Karl Rahner, Hans Urs von Balthasar, Henri-Marie de Lubac, dvasiniai rašytojai (pvz., Antony de Mello) bei visuotinės Katalikų Bažnyčios atstovai (kardinolas Luis Ladaria, popiežius Pranciškus).

Nuo ordino įkūrimo apie 200 jėzuitų buvo paskelbti palaimintaisiais ir šventaisiais.

Dalintis