Draugai Viešpatyje

Apie pirmuosius Ignaco bendražygius juos stebėję žmonės sakydavo, kad jie „džiūgauja vienas kitą susitikę ir su dideliu skausmu vienas su kitu atsisveikina“. Čia reikia prisiminti, kad šitie vyrai buvo susirinkę iš labai skirtingų kraštų, kartais tarpusavyje kariavusių, su labai skirtingomis biografijomis ir, atrodytų, labai maža kas jiems buvo bendra. Tačiau tas pats dvasingumas ir ta pati misija vienijo taip smarkiai, kad ne tik buvimas kartu buvo džiaugsmingas, bet net ir fizinis atstumas negalėjo jų vieno nuo kito atskirti. Pirmaisiais Draugijos gyvavimo metais Ignacas išvystė milžinišką, niekur iki tol nematytą susirašinėjimo tinklą, išsiplėtusį nuo Indijos iki Brazilijos, nuo Japonijos iki Romos, kad, laiškų jungiami, po visą pasaulį išsimaišę jėzuitai liktų dvasiškai artimi bendrai misijai.

Kaip tuomet, taip ir šiandien ignaciškajame dvasingume tarpusavio bendrystė yra nepaprastai svarbi. Net jei kiekvienas ir turi individualią apaštalavimo sritį, jėzuitai gyvena vienoje bendruomenėje. Paskutinės generalinės kongregacijos dokumentuose rašoma: „Jėzuitų bendruomenė yra konkreti vieta, kurioje gyvename kaip draugai Viešpatyje. Šis bendruomeninis gyvenimas visada tarnauja misijai, bet, kadangi broliški santykiai skelbia Evangeliją, bendruomenė jau pati savaime yra misija.“ (GK, 36)

Jėzuitai yra įsitikinę, kad tarpusavio bendrystė Evangeliją skelbia labiau, negu jų gebėjimai ir kompetencijos. Taip yra todėl, kad gyvendami kartu jie vienas iš kito mokosi, vienas prie kito prisitaiko ir žmogiškai bręsta. Jėzaus Draugija save supranta kaip „apaštališkąjį kūną“, o kūne kiekvieno atskiro organo veikimui yra būtinas kitų organų veikimas. Gyvenantys vienoje bendruomenėje jėzuitai dalijasi savo išgyvenimais, ieško patarimo, išsako vienas kitam pastabas ir palaiko vienas kitą.

Be to, bendruomenė yra iš esmės sutelkta į apaštalavimą ir bendruomeniškas gyvenimas turi padėti šitam apaštalavimui. Kartu gyvenantys jėzuitai aptaria savo darbus, veiklą ir aptaria ateities planus.

Trumpa bendruomenės malda ir centrinis dienos momentas – Eucharistijos šventimas – leidžia jėzuitams jausti vienybę tarpusavyje ir su visa Bažnyčia, o drauge praleidžiamas poilsio laikas ugdo šiltus tarpusavio santykius.

Dalintis