Didesnei Dievo garbei

Bažnyčios vardu


Šv. Ignacas numatė, kad norint veiksmingiau įsitraukti į Kristaus atpirkimo misiją, reikia tam tikros institucinės struktūros. Todėl paskutinius savo gyvenimo metus paskyrė jėzuitų Konstitucijų rašymui. Jos pasirodė praėjus trejiems metams po Ignaco mirties. Ignacas norėjo, kad Konstitucijų nuostatos būtų suprastos kaip duodančios kryptį, o ne kaip nepajudinami, akmenyje iškalti įstatymai. Šalia gana detaliai išdėstytų pasiūlymų Draugijos valdymui, darbui ir dvasingumui, Ignacas nuolat primena, kad negalima pamiršti pasitikėjimo vertės ir kad už bet kokį išorinį nuostatą svarbesnis yra „vidinis meilės ir gerumo įstatymas“. Praėjus šiek tiek laiko po Draugijos Konstitucijų išleidimo, jas patvirtino ir popiežius, taip garantuodamas Draugijai savo apsaugą ir palankumą.


Nuo pat susikūrimo pradžios visur išsisklaidžiusi Jėzaus Draugija išlaikė ypatingai artimą ryšį su popiežiumi, kurį Ignacas vadindavo tiesiog „Kristaus vietininku žemėje“. Savo ilgo ugdymo pabaigoje dalis jėzuitų duoda ypatingą klusnumo įžadą popiežiui – eiti darbuotis į bet kokį kraštą, kokį tik popiežius jėzuitams nori patikėti. Mat popiežius, kaip Bažnyčios galva, geriausiai geba apžvelgti viso pasaulio situaciją ir matyti, kur jėzuitų tarnystė būtų naudingiausia. Tokiu būdu per popiežiaus asmenį Jėzaus Draugija siekia būti tiesiogiai vedama Šventosios Dvasios. Tokią iš pagrindų bažnytinę ir tuo pačiu į visų kultūrų bei tikėjimų žmonių gerovę nukreiptą jėzuitų laikyseną Ignacas sutraukė į posakį „sentire cum ecclesia“, t. y. jausti kartu su Bažnyčia.



Visuotinė misija


Jėzuitų apaštalavimas reikalauja didelio jų paslankumo. Kadangi, anot t. Diego Laynezo, „jėzuitų namai yra visas pasaulis“, jėzuitai turi būti pasirengę bet kuriuo metu palikti savo gyvenamąją vietą ir traukti į tuos kraštus, kuriuose apaštalavimo poreikiai didžiausi. Net ir jei jėzuitas ir lieka vietoje, tikimasi, kad, jeigu reikės, jis bus pasirengęs keisti savo darbo vietą ir pobūdį. Save ir kitus savo bendražygius Ignacas dažnai vadindavo piligrimais, o savo autobiografiją pavadino „Piligrimo pasakojimas“. Pasirengimas keltis iš vienos vietos į kitą ir vis iš naujo prisitaikyti prie kintančių sąlygų yra viena pagrindinių jėzuitų charizmų, kylančių iš jų visuotinės misijos Kristaus Bažnyčioje.

Šiai ignaciškajai charizmai popiežius Pranciškus pritaikė raginimą „eiti į paribius“, tuo pabrėždamas, kad bendrai visa Bažnyčia turi ypač rūpintis tais, kurie yra atskirti nuo visuomenės privilegijų ir apsaugos. Jėzuitams tai reiškia eiti dirbti į vietas, kur tikėjimas dar neįskiepytas arba nusilpęs, ginti nuskriaustas ir stigmatizuotas visuomenės grupes, ieškoti dialogo su Bažnyčios kritikais, priešintis ateizmui ir aktyviai veikti atokiuose pasaulio kraštuose.


Įžadai


Tokiam judriam ir nepastoviam gyvenimo būdui visuotinės Bažnyčios labui palaikyti, Ignacas įkūrė Jėzaus Draugiją kaip religinį ordiną. Tai reiškia, kad kiekvienas jėzuitas, kaip ir kiti vienuoliai, duoda skaistumo, neturto ir paklusnumo įžadus. Vienuoliniai įžadai, kaip juos pavadino vienas austrų jėzuitas (Josef Maureder SJ), yra „save iššvaistančios laisvės ženklai“. Laisvės, nes jie reiškia išlaisvinimą iš ankšto poreikio apsisaugoti ir įgalina tarnauti pilna širdimi.

Skaistumo įžadas reiškia, kad jėzuitai nekuria šeimos ir neįsipareigoja jokiose partnerystėse, o gyvena bendruomenėse. Skaistumo įžadas padeda tarnystėje atsiduoti kitų labui, tuo nesiekiant naudos sau pačiam.



Neturto įžadas reiškia, kad jėzuitų gyvenimo sąlygos yra paprastos, jie neturi privačios nuosavybės, nereikalauja užmokesčio už savo tarnystę, o tada, kai užmokestį gauna, jį atiduoda bendruomenei. Neturto įžadas skirtas padėti rasti tinkamą santykį su materialiais daiktais. Tai reiškia neleisti, kad daiktai įgautų galią mums, bet naudoti juos kaip įrankius tarnystei visiems, ypač vargingiausiems. Neturtas padeda pažinti, kad prieš Dievą stovime tuščiomis rankomis ir viskas, ką turime, ateina ne dėl mūsų nuopelno, bet iš Dievo malonės.

Jėzaus Draugijoje ypač pabrėžiamas jėzuitų vienuolinis klusnumas. Atsižvelgdamas į kiekvieno jėzuito sugebėjimus, pasirengimą ir esamus poreikius, provincijolas skiria jam veiklos sritį. Taip išvengiama šališkumo ir siauro individualizmo pavojaus, o klusnumas tampa veiksmingu apaštalavimo įrankiu bendram gėriui. Draugijos Konstitucijose Ignacas pabrėžia, kad jėzuitai turi ugdyti klusnumą ne vien tik valia, bet ir protu. T.y. klusnumas nėra nei tobulas, nei priimtinas, jeigu nėra suprasta, kodėl iš jėzuito reikalaujama būtent šito ir ne ko kito.

Be trijų įprastų amžinųjų vienuolinių įžadų, kuriuos jėzuitai duoda baigdami naujokyną, egzistuoja dar vienas, duodamas daugumos jėzuitų formacijos pabaigoje. Pilnai suformuotas jėzuitas pasižada paklusti popiežiui klausimais, liečiančiais misiją.


Draugai Viešpatyje


Apie pirmuosius Ignaco bendražygius juos stebėję žmonės sakydavo, kad jie „džiūgauja vienas kitą susitikę ir su dideliu skausmu vienas su kitu atsisveikina“. Čia reikia prisiminti, kad šitie vyrai buvo susirinkę iš labai skirtingų kraštų, kartais tarpusavyje kariavusių, su labai skirtingomis biografijomis ir, atrodytų, labai maža kas jiems buvo bendra. Tačiau tas pats dvasingumas ir ta pati misija vienijo taip smarkiai, kad ne tik buvimas kartu buvo džiaugsmingas, bet net ir fizinis atstumas negalėjo jų vieno nuo kito atskirti. Pirmaisiais Draugijos gyvavimo metais Ignacas išvystė milžinišką, niekur iki tol nematytą susirašinėjimo tinklą, išsiplėtusį nuo Indijos iki Brazilijos, nuo Japonijos iki Romos, kad, laiškų jungiami, po visą pasaulį išsimaišę jėzuitai liktų dvasiškai artimi bendrai misijai.

Kaip tuomet, taip ir šiandien ignaciškajame dvasingume tarpusavio bendrystė yra nepaprastai svarbi. Net jei kiekvienas ir turi individualią apaštalavimo sritį, jėzuitai gyvena vienoje bendruomenėje. Paskutinės generalinės kongregacijos dokumentuose rašoma: „Jėzuitų bendruomenė yra konkreti vieta, kurioje gyvename kaip draugai Viešpatyje. Šis bendruomeninis gyvenimas visada tarnauja misijai, bet, kadangi broliški santykiai skelbia Evangeliją, bendruomenė jau pati savaime yra misija.“ (GK, 36)

Jėzuitai yra įsitikinę, kad tarpusavio bendrystė Evangeliją skelbia labiau, negu jų gebėjimai ir kompetencijos. Taip yra todėl, kad gyvendami kartu jie vienas iš kito mokosi, vienas prie kito prisitaiko ir žmogiškai bręsta. Jėzaus Draugija save supranta kaip „apaštališkąjį kūną“, o kūne kiekvieno atskiro organo veikimui yra būtinas kitų organų veikimas. Gyvenantys vienoje bendruomenėje jėzuitai dalijasi savo išgyvenimais, ieško patarimo, išsako vienas kitam pastabas ir palaiko vienas kitą.

Be to, bendruomenė yra iš esmės sutelkta į apaštalavimą ir bendruomeniškas gyvenimas turi padėti šitam apaštalavimui. Kartu gyvenantys jėzuitai aptaria savo darbus, veiklą ir aptaria ateities planus.

Trumpa bendruomenės malda ir centrinis dienos momentas – Eucharistijos šventimas – leidžia jėzuitams jausti vienybę tarpusavyje ir su visa Bažnyčia, o drauge praleidžiamas poilsio laikas ugdo šiltus tarpusavio santykius.



Dalintis