Dar kartą apie rekolekcijas

Ne kartą pats esu atlikęs rekolekcijas ir jau daugiau kaip 20 metų tenka padėti jas atlikti kitiems, palydėti rekolekcijų dalyvius. Džiugu matyti, kad rekolekcijos, ir ypač – šv. Ignaco dvasinės pratybos, yra tokios aktualios ir veiksmingos XXI amžiaus žmogui. Nėra buvę nė vieno, jose negavusio kokio nors vaisiaus. Šiame rašinyje negaliu apžvelgti visų rekolekcijų aspektų, bet keliais iš jų, mano manymu, svarbiais – pasidalinsiu.

Atlikti rekolekcijas pagal šv. ignacą – tai sutvarkyti netvarkingus prisirišimus

Yra žmonių, kurie bijo intymesnio santykio su Dievu, mano, kad Viešpats pareikalaus ką nors brangaus atiduoti, palikti, tačiau šv. Ignaco raginimas sutvarkyti netvarkingus prisirišimus nenurodo, kad turime atsisakyti mums brangių ryšių su žmonėmis, patirtimis, daiktais. Ignacas sako, kad rekolekcijos išlaisvina, suteikia teisingą požiūrį į Dievo kūrinius. Atlieku rekolekcijas, kad sutvarkyčiau netvarkingus prisirišimus, t. y. kad Viešpats vėl iš naujo taptų tikslu, o ne gyvenime padedančia priemone, kad atgaučiau laisvę visų sukurtų dalykų ir man brangių asmenų atžvilgiu.

Pradedant rekolekcijas, jų dalyviams dažnai būna pateikiamas klausimas: ko nori, ko trokšti iš šių rekolekcijų, ko tikiesi iš Dievo? Atsakymų girdime įvairių: suvokti Dievo valią gyvenime, suprasti savo pašaukimą, atrasti ramybę, daugiau pasimelsti, dažnai – Dievui padedant išspręsti asmenines ar artimųjų problemas ir t. t. Daugelis nustemba, kad rekolekcijų vedėjas pasiūlo tuos rūpimus klausimus palikti spręsti rekolekcijų pabaigoje, o dabar susitelkti ties pateikiamais maldos tekstais.

Dvasinių pratybų pradžioje šv. Ignacas pirmiausia kviečia mąstyti ir patirti, kad esu Dievo mylimas. Ši patirtis yra malonė ir dovana – išgyvenus Dievo meilės patirtį, klausimai, kuriuos noriu išspręsti, staiga tampa aiškūs arba nebeaktualūs. Palydėdamas įvairaus amžiaus rekolektantus, vyrus ir moteris, ne kartą buvau liudininkas, kaip žmogus, nuoširdžiai melsdamasis, tampa lais- vesnis, nurimsta ne dėl to, kad ką nors išsprendė, bet kad Dievo meilės patirtis kitaip surikiavo vertybes ir rūpimus klausimus.

Tikėti Dievo patirtimi maldoje

Kai žmogus įpranta melstis, kai gali įvardinti džiugias ar sunkias maldos patirtis, dažnai ateina abejonė, ar tai, ką aš vadinu Dievo patirtimi, yra tiesa. Gal tai – tik mano proto įžvalgos, gal tik mano asmeninė žmogiška patirtis, gal vien mano įsivaizdavimai? Kai kyla tokių klausimų, galima teigti, kad žmogus jau tikrai atlieka rekolekcijas. Rekolektantas pradeda kelti klausimus apie šias patirtis ir pamažu supranta, kad bet kokios patirtys, įžvalgos, jeigu jos suteikia aiškumo, ramybės, žadina meilę, viltį, gailestingumą, ir yra Dievo vedimas, jo sužadinti judesiai maldoje. Garsus šv. Ignaco dvasingumo žinovas jėzuitas Josephas Tetlowas sako, kad viskas, ką mes patiriame, nėra vien tik žmogiška. Pasak šv. Ignaco, „kūrėjas su kiekvienu kūriniu bendrauja tiesiogiai“. O ši patirtis ateina per žmogiškas patirtis, aš nesu atskirtas nuo Kūrėjo, jis mane toliau palaiko, veda, aš jam rūpiu, pamažu vis labiau suprantu, kad Viešpats mano gyvenime labai arti ir kad jį galima surasti visuose dalykuose.

Svarbu, kad rekolektantą palydintis asmuo padėtų atpažinti dvasios vaisius, kuriuos jis gauna maldoje – juk Viešpats kalba per mūsų patirtį, psichologiją, asmeninį pajėgumą melstis, per labai žmogiškus jausmus. Dažnas džiugiai nustemba, kad Dievo kalba yra labiau paprasta nei sudėtinga, kad Viešpats leidžiasi būti patiriamas visomis žmogiškomis galiomis.

Rekolekcijų dovana kasdienybei

Rekolekcijos nėra savitikslės, jų patirtis nėra griežtai atskirta nuo mūsų kasdienio gyvenimo. Atliekame rekolekcijas, kad vis labiau išmoktume Dievą atrasti savo kasdienybės, darbo patirtyse, kasdienio gyvenimo džiaugsmuose ir sunkumuose. Rekolekcijos padeda patikėti, kad, atrodo, visiškai įprastoje kasdienybėje galima įžvelgti Dievo vedimą. Tyloje apmąstydamas Jėzaus gyvenimo įvykius atpažįstu, kad tai, kas vyksta mano gyvenime, yra itin artima Jėzui, kad mano gyvenimas yra Viešpaties lydimas, vedamas.

Neseniai jėzuitų reikalais teko būti Vienoje. Kartą turėjau laiko pavaikščioti po Austrijos sostinę. Eidamas iš geležinkelio stoties stebėjau sceną, kaip pora neuniformuotų žmonių kitam žmogui užlaužia rankas, vyksta kažkoks sujudimas, gal net smurtas. Man jau norėjosi įsikišti, kai supratau, kad tie du civiliai yra kriminalistai, kurie galbūt surado ieškomą nusikaltusį žmogų.

Taigi, jie uždeda jam antrankius, paskambina, kad atvažiuo- tų kriminalinė policija, o aš turėdamas laiko atsisėdu ant suolelio netoliese, smalsumo vedamas stebiu, kuo tai baigsis. Policijos automobiliui užtrunkant atvykti, pradedu svarstyti, ką čia veikiu, ko šiuo atveju iš manęs norėtų Dievas, atėjo mintis (ir tai galima vadinti Viešpaties įkvėpimu) sukalbėti rožinio slėpinį už anuos kriminalistus, už tą sučiuptą nusikaltėlį (o gal ir ne nusikaltėlį), idant visų jų gyvenime įvyktų Dievo valia. Besimeldžiant mano emoci- jos nurimo, į galvą atėjo taikios mintys. Baigus maldą dingo smalsumas toliau laukti, išėjau pasivaikščioti po Vienos senamiestį.

Rekolekcijos išmoko kasdienybės įvykius matyti Dievo akimis, atsiranda įprotis žvelgti į dalykus taip, kaip žvelgia Dievas. Asmeninio gyvenimo įvykiai tampa palyginimais apie Dievo karalystę. Šv. Ignaco pratybos ne tik padeda užmegzti gyvą santykį su Dievu, bet ir labai praktiškai išmoko melstis, nes jose siūloma daug maldos būdų. Kadangi žmogui dažnai nėra lengva melstis, Ignacas pataria, ką daryti, kai malda nusibosta ar mūsų „nemaitina“.

Paguodos ir nepaguodos patirtys

Asmeniniame, šeimos, bendruomenės ir kt. gyvenime patiriame ir džiugių, ir sunkių akimirkų. Visi trokštame išvengti nelaimių, visi linkime kitiems būti laimingiems, bet tikrovė parodo, kad pasaulis trapus – būna džiugu ir skaudu, būna viltinga ir liūdna. Melsdamiesi rekolekcijose taip pat patiriame kažką panašaus. Maldoje būna daug džiaugsmo, padėkos Dievui, tikime, kad jis atleido nuodėmes, tačiau patiriame ir sausrą, nuobodulį arba nėra noro melstis. Tokias patirtis šv. Ignacas vadina paguodomis arba nepaguodomis ir sako, kad patirdamas paguodą ir nepaguodą iš tikrųjų gerai atlieki rekolekcijas. Dovanodamas paguodą ar leisdamas patirti nepaguodą, Viešpats galiausiai vis labiau veda ne vien tik prie maldingos patirties, bet prie savęs. Rekolekcijų vedėjui Ignacas pataria drąsinti rekolektantą, padėti jam suprasti, kad patirtos džiugios ir sunkios patirtys maldoje rodo sveiką, tikrą žmogaus ėjimą link Dievo. Grįžus į kasdienybę, rekolekcijų patirtis padeda suvokti, kad mūsų gyvenimas su džiaugsmais ir nuopuoliais, su laime ir patiriamu trapumu ir yra tikrasis mums skirtas gyvenimas.

Ar nori gyventi tikrą gyvenimą? Ne įsivaizduojamą, ne grįstą dirbtina laime, bet tikrą gyvenimą? Rekolekcijos padeda kasdieniame gyvenime turėti vis daugiau ramybės, širdyje priimant džiugius ir sunkius gyvenimo įvykius, laimėjimus ir praradimus, galiausiai – pasitinkant žemiško gyvenimo pabaigą, kurią vadiname mirtimi. Viešpats mus rengia ją sutikti, kad įeitume į nesibaigiantį amžiną gyvenimą.

Skaitytojau, nuoširdžiai linkiu: pasinaudok rekolekcijų dovana, rask joms laiko, kad vis labiau patirtum tikrą gyvenimą. Kad vis labiau sutiktum gyvą Dievą savo kasdienybėje ir nereikėtų laukti sutikimo su juo tiktai amžinybėje.

Aldonas Gudaitis, SJ. Laiškai Bičiuliams 2020/1

Šiuo metu jėzuitų siūlomas rekolekcijas rasite paspaudę čia.

Dalintis