Bažnyčios vardu

Šv. Ignacas numatė, kad norint veiksmingiau įsitraukti į Kristaus atpirkimo misiją, reikia tam tikros institucinės struktūros. Todėl paskutinius savo gyvenimo metus paskyrė jėzuitų Konstitucijų rašymui. Jos pasirodė praėjus trejiems metams po Ignaco mirties. Ignacas norėjo, kad Konstitucijų nuostatos būtų suprastos kaip duodančios kryptį, o ne kaip nepajudinami, akmenyje iškalti įstatymai. Šalia gana detaliai išdėstytų pasiūlymų Draugijos valdymui, darbui ir dvasingumui, Ignacas nuolat primena, kad negalima pamiršti pasitikėjimo vertės ir kad už bet kokį išorinį nuostatą svarbesnis yra „vidinis meilės ir gerumo įstatymas“. Praėjus šiek tiek laiko po Draugijos Konstitucijų išleidimo, jas patvirtino ir popiežius, taip garantuodamas Draugijai savo apsaugą ir palankumą.

Nuo pat susikūrimo pradžios visur išsisklaidžiusi Jėzaus Draugija išlaikė ypatingai artimą ryšį su popiežiumi, kurį Ignacas vadindavo tiesiog „Kristaus vietininku žemėje“. Savo ilgo ugdymo pabaigoje dalis jėzuitų duoda ypatingą klusnumo įžadą popiežiui – eiti darbuotis į bet kokį kraštą, kokį tik popiežius jėzuitams nori patikėti. Mat popiežius, kaip Bažnyčios galva, geriausiai geba apžvelgti viso pasaulio situaciją ir matyti, kur jėzuitų tarnystė būtų naudingiausia. Tokiu būdu per popiežiaus asmenį Jėzaus Draugija siekia būti tiesiogiai vedama Šventosios Dvasios. Tokią iš pagrindų bažnytinę ir tuo pačiu į visų kultūrų bei tikėjimų žmonių gerovę nukreiptą jėzuitų laikyseną Ignacas sutraukė į posakį „sentire cum ecclesia“, t. y. jausti kartu su Bažnyčia.

Dalintis