Ar namuose gera?

Iš tiesų mums reikėtų būti dėkingiems. Lietuvos gyventojai yra palaiminti itin palankiomis klimato sąlygomis. Iš bičiulių Šiaurės Amerikoje girdžiu apie siaubingas vėtras, nusiaubusias ištisas valstijas, o Lietuvoje – kartais tik smagiai pažaibuoja, iškrinta kruša ir nulūžta kokio medžio šaka. Iš Australijos gaunu nuotraukų su raudonu dangumi, liudijančiu apie netoli siautėjančius gaisrus ir smalkėmis užterštą orą, o Lietuvoje nebent sodo kaimynas sumanytų sudeginti medžių šakas. Pažįstamas komentuoja ką tik parašytą baigiamąjį studijų darbą apie vandens stygiaus krizę pasaulyje kaip vieną iš opiausių problemų, o Lietuvoje vaikštai savaitgalį po Aukštaitijos nacionalinį parką ir grįžęs į Vilnių dar gėriesi gražiausiais fontanais miesto centre. Televizija perduoda reportažą apie ištisus kaimus Fidžyje, kurių gyventojai priversti apleisti savo namus dėl kylančio jūros lygio, o Lietuvos pajūryje paplūdimiai kasmet vis gražėja ir pilnėja žmonių... Ir ką? Nors Jungtinių Tautų Organizacija gąsdina, kad temperatūros kilimas daugiau kaip 2 laipsniais iki šio šimtmečio pabaigos turės katastrofiškų padarinių žmonijai, – ar tai iš tiesų liečia mus? Na ir kas, kad Lietuvoje žiemą galbūt nebebus sniego, o vasara prasidės anksčiau ir baigsis vėliau? Tokią nuostatą liudija ir kone visiškas klimato kaitos bei ekologijos temų nebuvimas Lietuvos žiniasklaidoje, nebent tai susieta su energetika (šie klausimai iš tiesų pirmiausia yra politiniai) arba rūšiavimu (kuris pristatomas kaip tam tikras gyvenimo „stilius“). Vis dėlto ir Lietuvoje pagreitį įgavęs jaunimo judėjimas „Fridays for Future“ (Penktadieniai už ateitį) mums primena, kad nuo pasaulinių problemų, tokių kaip klimato kaita, neapsaugota nė viena šalis, tarp jų ir Lietuva.

Kur problema?

Mūsų planetos ekosistemos „sveikata“ iš esmės priklauso nuo žemės, vandens ir oro kokybės ir vienaip ar kitaip yra susieta su tuo, ką galėtume vadinti „bendraisiais plotais“ (angl. commons). Problema ta, kad šis turtas, būtent dėl to, kad yra bendras, teisiškai Lukas Ambraziejus, SJ ar Namuose gera? laiðkai bièiuliams 23 Tikëjimas ir gyvenimas nereguliuojamas. Vietos savivaldybė jai priklausančių upių švarai palaikyti ir gyvūnijai apsaugoti gali nustatyti tam tikras taisykles ir teisiniu pagrindu nubausti įmones ar asmenis, kurie jų nesilaiko. Bet toks įstatymų ir sankcijų mechanizmas neįmanomas vandenynui (ne teritoriniuose vandenyse), pvz., siekiant apsaugoti nuo pernelyg intensyvaus žvejojimo nykstančias žuvų rūšis. Atviruose vandenyse galioja „laukinių Vakarų“ principas – kas pirmas pasieks aukso gyslą, to ji ir bus. Iš „bendrųjų plotų“ kyla visos ekologijos problemos – asmenys, korporacijos ar net valstybės be atodairos naudojasi visam pasauliui „priklausančiais“ oru, žeme ir vandeniu, juos teršia ir naikina, už tai neprisiimdamos jokios atsakomybės. Rūpindamasis tik savo kiemu, žmogus pamiršta, kad jam patikėta viso pasaulio globa ir kad už jį žmogus turės atsakyti Kūrėjui.

Po pavyzdį

Žemė. Kiekvienais metais prarandami milijonai hektarų miško, daugiausia dėl pramoninio kirtimo, siekiant atlaisvinti žemės plotus tokioms monokultūroms, kaip soja (pašarams) arba palmės (aliejui). Dažnai šitie kirtimai ir miško pritaikymas žemdirbystei yra nelegalūs (pvz., Brazilijoje), bet populistinių vyriausybių toleruojami siekiant išlaikyti savo rinkėjus bei ekonominio sektoriaus našumą. Studija, paviešinta tarptautiniame mokslo žurnale „New Scientist“, nustatė, kad 2017 m. žemės naudojimo pokyčiai (daugiausia miško kirtimai) prie 41 milijardo tonų pasaulyje išmesto anglies dvideginio kiekio prisidėjo dar 4 milijardais. Kodėl mums tai turėtų rūpėti? Nes sultingas kepsnys, kurį dabar čirškinate, tikėtina, yra iš jautuko, šerto kaip tik Brazilijos Amazonėje užaugintomis sojomis. O tas odą jauninantis kremas, nusipirktas vaistinėje už kampo, greičiausiai sudėtyje turi Indonezijoje užaugintų palmių aliejaus.

Vanduo. Akivaizdi problema mūsų planetos vandenynuose yra peržvejojimas. Pramoniniai žvejybos būdai, velkant milžiniškus tinklus vandenyno dugnu, ne tik naikina jautrias, per tūkstantmečius susidariusias, gyvybei prieglobstį teikiančias struktūras vandenyno dugne; ne tik surenka ir tuoj pat vėl išmeta daugybę nekomercinių jūros gyvūnų rūšių, bet net ir norimos rūšies surenka tokią daugybę, kad ištisoms žuvų populiacijoms kyla pavojus išnykti. Britanijos transliuotojo BBC surinktais duomenimis, per paskutinį šimtmetį trečdalis visų žuvų rūšių buvo visiškai sunaikintos, kitos – smarkiai sumažėjo, pvz., ryklių beliko tik dešimtadalis (Azijoje jie žvejojami tik dėl labai populiarios ryklių pelekų sriubos). Jungtinės Karalystės savaitraščio „The Economist“ skaičiavimais, viena iš penkių žuvų, randamų prekybos centruose, yra nelegalios ir nereguliuotos žvejybos T. V. Sadausko nuotr. 24 laiðkai bièiuliams Tikëjimas ir gyvenimas rezultatas. Pramoninė žvejyba, patenkinanti turtingų valstybių pigios produkcijos troškimą, sunaikina tuos išteklius, iš kurių šimtmečiais vandenynų pakrantėse gyvendavo neturtingų šalių gyventojai. Taigi, tradiciniais būdais žvejojantys milijonai skurstančių žmonių Pietryčių Azijoje arba Vakarų Afrikoje lieka be pragyvenimo ir turi kraustytis iš savo namų. Absurdiškiausia tai, kad, mokslininkų duomenimis, iš tiesų yra įmanoma patenkinti pasaulio žuvies vartojimo poreikius, jeigu tik būtų žvejojama tikslingai ir koordinuotai, leidžiant atsigauti tam tikroms žuvų rūšims ir neišmušant ekosistemos iš pusiausvyros. Mums tik reikia būti pasirengusiems už žuvį susimokėti keliais centais daugiau. Žvejybos pramonė yra dar vienas pavyzdys ekonomikos, kuri naikina pati save ir tuos žmones, kuriems turėtų tarnauti.

Oras. Oro užterštumas šiuo metu laikomas viena pagrindinių priešlaikinės mirties priežasčių. Transporto ir energetikos sektoriai yra atsakingi už didžiąją dalį į atmosferą išmetamų kietųjų dalelių, dėl kurių, PSO duomenimis, kasmet miršta apie 4,2 milijono žmonių. Daugelis tų, kurių užterštumas nenužudo, lieka gyventi su nuodingo oro padariniais – kraujotakos sutrikimais ir lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis. Labiausiai užterštumo paveiktos šalys yra Indija, Kinija, Juodkalnija ir Lenkija, bet ir kiekvienoje šalyje yra regionų, kuriuose žmonės vienaip ar kitaip kenčia dėl nepasotinamo jų valstybių energijos poreikio. Be to, reikia nepamiršti, kad dėl užteršto oro labiausiai kenčia pabėgėliai ir vargšai, dažnai gyvenantys gatvėje arba būstuose be langų ir neturintys galimybių apsisaugoti.

Viskas susiję

Ekosistemoje žemė, vanduo, oras nuolat įvairiausiais būdais sąveikauja. Pvz., dėl šiltnamio dujų šylantis oras šildo Arkties amžinąjį įšalą, kuris išleidžia tūkstančius tonų šimtmečiais čia tūnojusio metano į atmosferą, kas savo ruožtu jau eksponentine progresija didina šiltnamio efektą. Šie staigūs pasikeitimai ekosistemoje nulėmė ir tai, kad, pvz., 2019-ųjų vasarą pasiektas amžinojo įšalo atšilimo mastas iš tiesų buvo prognozuotas tik 2090-iesiems...

Ieškant jūros ir atmosferos sąveikos galima paminėti jūrų žoles, kurios pasisavina 35 kartus daugiau anglies dvideginio, negu toks pats tropinio miško plotas. Jūrų žolėmis intensyviai maitinasi jūrų ežiai, kuriems dėl tam tikrų žuvų rūšių peržvejojimo nebeliko priešų ir jie gali nepaliaujamai daugintis. Dėl šito mažėja jūrų žolių ir taip pat didėja šiltnamio efektas.

Kitas sąveikos pavyzdys yra susijęs su tirpstančiais ledynais Grenlandijoje ir Antarktidoje. Šiuo metu jie tirpsta dvigubai sparčiau nei prieš 10 metų. Atlūžęs ledkalnis vienu kartu gali 100 milijonų tonų ledo papildyti vandenyną ir jau pastebėta, kad tai veikia jūrų sroves (pvz., Humbolto srovę). Jos svarbios tuo, kad nuo vandenyno dugno surenka maistingąsias medžiagas ir iškelia į paviršių, kur jomis minta fitoplanktonas. Juo maitinasi krilius, kuris yra žuvų maistas, o jomis galiausiai minta paukščiai. Jūrų srovėms keičiant vagą arba išvis išnykstant, nyksta ir paukščių populiacijos, reikalingos sausumos augalams. Toks ryšys tarp ledynų tirpsmo ir augmenijos išlikimo yra tik vienas iš daugybės galimų sudėtingų sąsajų tarp skirtingų ekosistemos elementų. Ir ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad jeigu norime išgelbėti dalį pasaulio, turime gelbėti jį visą. Daliniai sprendimai ką nors lokaliai „pataisyti“ šiuo atveju tiesiog neveikia – reikia struktūrinių, esminių, globalių pasikeitimų: „Niekas neplėšia lopo iš naujo drabužio ir nesiuva jo ant seno“ (Lk 5, 36).

Nerodykime pirštais

Pateiktuose pavyzdžiuose išryškėja vienas motyvas – godumas. Godumas skatina pramoninę žvejybą ir žemėtvarką, godumas provokuoja šiuolaikinę produktyvumo maniją. Jeigu mūsų ekonomika paremta godumu, esame kaip tas paikas žmogus Evangelijoje, pasistatęs namus ant smėlio – prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus... Kad liūtys jau prapliupo, akivaizdžiai matome.

Baldų gamyklai, nelegaliai perkančiai Amazonės medieną, nė motais, kad ji naikina gyvybiškai svarbius išteklius, dar turinčius realaus potencialo susiurbti mūsų į dangų „iškosėtą“ anglį. Prekybos centras, pigiai superkantis žuvį iš Atlantą tralais išdraskiusių laivų, irgi vargiai susimąsto, kad didžiąją dalį tikrosios kainos už šią produkciją sumokėjo ne jis, bet už jį – planeta...

Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, nes jeigu iš tikrųjų norėtume, žinotume. O jeigu nenorime, tai tik dėl to, kad esame godūs ir nepasirengę prarasti tam tikrų gyvenimo patogumą, saugumą ir menamą gerovę teikiančių dalykų. Dėl visos šitos ekologinės kiaulidės, kurioje gyvename, kalta ne žiniasklaida, kad mūsų neinformuoja. Kalta yra ne kuri nors viena valstybė ir net ne Jungtinės Tautos, nesugebančios susitarti dėl bendro ir tvaraus natūralių mūsų planetos išteklių vartojimo. Kalti esame mes patys, ir be jokio galimo pasiteisinimo. Tiksliau, kalta yra baimė turėti mažiau, vengimas rūpintis kitu ir nepasitikėjimas Kūrėju. „Pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės, o visa kita bus jums pridėta“, – sako Kristus (plg. Mt 6, 33).

Tačiau saugokimės paviršutiniškų kivirčų dėl to, kad vieni neva atsisako tam tikros gerovės dėl ateities kartų, o kiti toliau gyvena iš svetimos kišenės. Vienintelis kelias dabar yra pradėti esmines diskusijas visuomenėje, kas iš tiesų žmogui teikia gerovę. Kai įmonės, vieši asmenys, asociacijos ir Bažnyčios įstengs išgirsti kitą ir priimti pagrįstą kritiką, pamatysime, kad visi, nepaisant vertybinių skirtumų, siekiame to paties – sąlyčio su transcendencija ir tvaraus pasaulio. Koks turėtų būti kiekvieno iš mūsų asmeninis ir institucinis įnašas, kad tokį pasaulį sukurtume? Už mus neatsakys nei vyriausybė, nei mokslininkai, nei dvasininkai, nei dar kas nors. Kiekvienas asmeniškai esame raginamas išsigryninti savo gyvenimo motyvus, bendruomenėje atpažinti, kas iš tiesų mus daro laimingus, ir imtis konkrečių veiksmų. Kiekviena krizė yra nauja galimybė augti. Nepraleiskime jos.

Lukas Ambraziejus,

Laiškai bičiuliams 38 (2020/2)

Dalintis