Kas yra Jėzaus Draugija?

Jėzaus Draugija arba kitaip jėzuitai – tarptautinė kunigų ir brolių vienuolija, bendradarbiaujanti su pasauliečiais.

Įvairiuose kraštuose jėzuitus galite sutikti parapijose, mokyklose ir universitetuose, visuomenės informavimo priemonėse. Jie skelbia Kristų misijų kraštuose, vadovauja rekolekcijų namams, padeda pabėgėliams, gilinasi į mokslinius tyrimus, dirba leidyklose… Jėzuitams rūpi dialogas su kitomis religijomis ir kultūromis, su visais nuoširdžiai ieškančiais tiesos.

Šiandien 120 pasaulio šalių darbuojasi apie 17 tūkst. jėzuitų. 35 iš jų – Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijoje.

Viso pasaulio jėzuitams vadovauja iki gyvos galvos renkamas generolas (generalinis vyresnysis). Šiuo metu Jėzaus Draugijos generolas yra t. Arturo Sosa iš Venesuelos. Jam talkina asistentai, atsakingi už atskirus pasaulio kraštus ar veiklos pobūdį, pvz., švietimo įstaigas, žiniasklaidos priemones ir kt. Generolas su talkininkais gyvena ir dirba Romoje.

Generolą renka ir svarbiausius, visą Draugiją liečiančius, klausimus sprendžia Generalinė kongregacija, į kurią suvažiuoja visi provincijolai ir provincijų rinkti delegatai. Tai aukščiausias Draugijos valdymo organas. Per visą Draugijos istoriją yra įvykusios 36 Generalinės kongregacijos.

Pasaulio provincijos ir asistencijos

Jėzaus Draugija suskirstyta į beveik 90 provincijų. Pagal geografinę padėtį ar bendrą kalbą provincijos grupuojasi į 11 asistencijų. Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija kartu su Austrija, Šveicarija, Vengrija, Olandija ir dviem Vokietijos provincijomis priklauso Vidurio Europos asistencijai.

Provincijolus, jų patarėjus ir kai kuriuos namų vyresniuosius skiria generolas. Draugijos valdymo taisyklės reikalauja, kad provincijolas maždaug kas mėnesį tartųsi su keturiais ar penkiais patarėjais, vadinamais provincijos konsultoriais. Kas ketverius metus vyksta provincijų kongregacijos, kurios sprendžia, ar reikėtų sušaukti Generalinę kongregaciją.

Jėzuitai gyvena bendruomenėje, kuriai vadovauja vyresnysis. Nors kiekvienas gali turėti individualią veiklos sritį, bet siekiama, kad visa bendruomenė būtų apaštališka, t. y. visus vienytų ir bendra apaštalinė dvasia bei uolumas. Tokiu būdu net ir toli vienas nuo kito gyvenantys jėzuitai jaučiasi esą vienos šeimos nariai. Gyvenantys vienoje bendruomenėje kartu aptaria savo darbus, veiklą, ateities planus.

Kasdienė asmeninė vidinė malda – tai visus dienos darbus gaivinantis šaltinis. Ignacas nenurodė melstis ilgai. Jis skatino savo bendraminčius, kad širdyje jie būtų susikaupę ir stengtųsi susitvardyti bet kokiomis sąlygomis, nes tvirtai tikėjo, kad tai padeda vienytis su Dievu. Todėl labai vertino sąžinės tyrimą – gyvenimo peržvalgą, stengiantis kasdienybėje pastebėti Dievo veikimą bei savo atsiliepimą į jį.

Trumpa bendruomenės malda ir centrinis dienos momentas – Eucharistijos šventimas – leidžia jėzuitams jausti vienybę tarpusavyje ir su visa Bažnyčia, o drauge praleidžiamas poilsio laikas ugdo šiltus tarpusavio santykius.

Kaip ir kiti vienuoliai, jėzuitai duoda skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus. Nekurdami šeimos dėl dangaus karalystės, jie yra laisvi gyventi dėl kitų. Nesivaikydami pelno ir patogumų gali eiti pas visus, taip pat ir vargingiausius. Ypač pabrėžiamas jėzuitų vienuolinis klusnumas. Iš tiesų, jei bendruomenė nori veiksmingai darbuotis, turi būti darna ir vienybė. Atsižvelgdamas į kiekvieno sugebėjimus, pasirengimą ir esamus poreikius, vyresnysis skiria jam veiklos sritį. Taip išvengiama subjektyvumo ir siauro individualizmo pavojaus, o klusnumas tampa veiksmingu apaštalavimo įrankiu.

Jėzuitai duoda dar ir ketvirtąjį įžadą. Esmines Jėzaus Draugijos ypatybes apibudinančiame dokumente rašoma, kad jėzuitai „šalia įprastinių trijų įžadų dar įsipareigoja ypatingu įžadu vykdyti tai, ką dabartinis ar būsimas Romos popiežius įsakytų dėl sielų pažangos ir tikėjimo skleidimo. Mes būsime įpareigoti tuoj pat keliauti, be jokių aiškinimųsi ar išsisukinėjimo, kiek nuo mūsų priklauso, į bet kurią vietą, į kurią jis nuspręstų mus siųsti“. Jėzuitas neturi nuolatinės gyvenamos vietos, jis vyksta ir gyvena ten, kur skiria vyresnieji, kur jis bus naudingesnis Bažnyčiai. Tad jėzuitas – misijos žmogus, tęsiantis Jėzaus pasiuntinybę: „Kaip mane siuntė Tėvais, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 19).